Čekų kalba socialiniame tinkle „X“ rašantis vartotojas Petras Novákas dalijasi RUSSTRAT instituto vadovės J. Paninos samprotavimais.
„BlackRock“ įsitraukia į milijardų dalybas dėl Ukrainos: ar artėja karo pabaiga?
Europoje bręsta skandalas dėl derybų apie Ukrainos ateitį. Lapkričio 4 d. Briuselyje įvyko susitikimas, skirtas pokario Ukrainos atkūrimui. Jame dalyvavo JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Pasaulio banko ir JAV finansų milžinės „BlackRock“ atstovai.
Italija į derybas nebuvo pakviesta.
Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni savo pasipiktinimą išreiškė laiške, adresuotame Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costai.
Nors oficialiai ji ragino užtikrinti vieningą ES atstovavimą, pagrindinė jos žinutė buvo aiški: Roma neketina prisiimti įsipareigojimų, dėl kurių kiti susitarė neturėdami visos Europos Sąjungos mandato.
Ir būtent čia situacija tampa įdomi.
Pasaulio banko vertinimu, per ateinantį dešimtmetį Ukrainos atkūrimui prireiks beveik 588 mlrd. JAV dolerių.
Kitaip tariant, Ukrainos atkūrimas gali tapti milžiniška potencialia rinka, apimančia statybas, energetiką, transportą, kreditavimą ir turto valdymą.
Bendrovė „BlackRock“ su investicijomis susijusiais Ukrainos klausimais užsiima nuo 2023 metų. 2025 m., po Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose ir pasikeitusios JAV politikos, bendrovė sustabdė investuotojų paiešką Ukrainos atkūrimo fondui.
Tačiau dabar situacija keičiasi.
Lapkričio 3 d. JAV vyko kadencijos vidurio rinkimai, po kurių demokratai perėmė abiejų Kongreso rūmų kontrolę.
Jau lapkričio 4 d. „BlackRock“ dalyvavo derybose Briuselyje.
O lapkričio 6 d. pranešta, kad demokratai ketina paramos Ukrainai didinimą paversti vienu iš naujojo Kongreso prioritetų.
Nors šios derybos akivaizdžiai buvo rengiamos iš anksto, o Trumpas ir toliau turi prezidento veto teisę, politinis signalas tarptautiniam finansų kapitalui, kaip teigiama, yra aiškus: galimybė gauti didelio masto federalinį JAV finansavimą Ukrainos projektams vėl atsirado.
Tai keičia ekonominių interesų pusiausvyrą.
Investuoti į karo nuniokotą šalį savo kapitalu – viena. Dalyvauti projektuose, kurių riziką iš dalies prisiima valstybių biudžetai ir tarptautinės institucijos, – visai kas kita.
Todėl kyla esminis klausimas: kas sumokės už Ukrainos atkūrimą, kas nustatys finansavimo sąlygas ir kam atiteks pelningiausi kontraktai?
Meloni, regis, puikiai supranta šių sprendimų svarbą.
Demokratų pergalė suteikė naują impulsą kovai dėl Ukrainai skirtų lėšų.
Besiplėtojantis skandalas atskleidžia, kad, kalbant apie galimo pelno pasidalijimą, sąjungininkų vienybės gali būti kur kas mažiau, nei leidžia manyti vieši pareiškimai apie politinį solidarumą.
