Ukrainos karinė žvalgyba perspėjo, kad Rusija gali rengti naujas provokacijas prieš Baltijos šalis. Ekspertų teigimu, Maskva jau dabar išbando NATO reakciją, o nesulaukdama griežto atsako gali imtis dar agresyvesnių veiksmų. Kokių grėsmių turėtų saugotis Lietuva ir ar sąjungininkai pajėgūs sustabdyti Rusiją?
Ko gali sulaukti Lietuva?
Naujausia žinia Baltijos šalims – Ukrainos karinė žvalgyba perspėja, kad Rusija rengia naujas provokacijas po svetima vėliava. Kaip jums atrodo, kas dar gali nutikti? Ko galime sulaukti?
L. Kojala: Kažkaip pagalvojau, jeigu šis pokalbis būtų vykęs prieš metus, turbūt nemažai dalykų būtų visiškai pasikartojantys, argumentai būtų lygiai tie patys, nes situacija nėra dramatiškai pasikeitusi, įskaitant ir jūsų klausimą dėl grėsmės iš Rusijos.
Čia yra aiškus supratimas ir pagaliau garsus konstatavimas, kad Rusija yra grėsmė ne tik Ukrainai, ne tik NATO rytinio sparno valstybėms, bet iš esmės visoms NATO šalims. Ta geografinė distancija šiuo atveju Europos kontinente nevaidina jokio vaidmens.
Juk vienas didžiausių išpuolių, kuris galėjo įvykti ir, ačiū Dievui, neįvyko, tikėtina, dėl labiau techninių priežasčių, yra būtent Vokietijoje, Leipcigo Halės oro uoste, įvykęs incidentas, kur dronas su sprogmenimis galėjo nusinešti gyvybių ir, aišku, atnešti labai didelių ekonominių nuostolių.
Šia prasme turime suvokti, kad tas grėsmių spektras yra labai platus. Ir pabandyti tuo įtikinti kai kurias Europos šalis, kurios mano, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra aktualus šiaurės rytiniam NATO sparnui, bet ne kažkam, kas galbūt teoriškai yra šiek tiek toliau.
Prielaidų taip manyti neturime. Incidentų, kurie apimtų ir kibernetinę erdvę, ir kitokio pobūdžio nusikaltimus ar agresyvius aktus, turbūt jau šiandien yra patyrusios visos Europos Sąjungos arba NATO valstybės.
Turime ir naujausius Ukrainos karinės žvalgybos perspėjimus dėl Rusijos provokacijų po svetima vėliava. Kas dar galėtų nutikti? Ko galime sulaukti? Kur šiuo metu turėtų būti nukreiptos mūsų akys ir ausys?
L. Linkevičius: Bet tie spėjimai ne tik iš Ukrainos žvalgybos. Būkime atviri ir pripažinkime, kad, vadovaudamiesi NATO žvalgybos ir Vakarų šalių informacija, jeigu nesitikime artimiausiu metu kažkokios konvencinės atakos iš Rusijos, nes tam nesimato požymių, situacija yra stebima, tai provokacijos, sabotažas, netikros vėliavos operacijos, kitokios slaptos operacijos vyksta nuolat – stipriau arba silpniau.
Čia nieko naujo nėra ir visi puikiai žinome, kad tam turime ruoštis. Nelabai ką yra pridurti. O kad jie tai daro, tai daro dėl įvairių priežasčių: kad destabilizuotų situaciją, truputėlį išardytų mūsų vienybę, kad susvyruotų mūsų motyvacija palaikyti Ukrainą. Pagaliau testuoja mūsų sistemas, ar jos veikia. Jeigu veikia, tai kaip greitai veikia, kaip reaguoja, kaip politiškai reaguoja.
Tiesą sakant, čia nesame labai geroje situacijoje, nes matėme, kad po daugelio tokių gana įžūlių provokacijų ir veiksmų, jau artimų kariniams veiksmams, Rusija nesulaukė kažkokių didesnių poveikio priemonių. Todėl reikėtų prognozuoti, labai nesudėtinga čia būti ekspertu, kad jie tęs visa tai toliau. Tęs tol, kol bus jiems leidžiama tai daryti.
Kur Lietuva turėtų dar pasitempti?
Išties įvairių situacijų buvo ir Lietuvoje. Mūsų institucijos pripažįsta, kad kartais apie atliekamus veiksmus tiesiog garsiai nekalbame, tačiau ruošiamės įvairioms provokacijoms ir aktams. Kur Lietuva dar turėtų pasitempti? Ką jums teko pastebėti, kur dar turėtume žengti papildomus žingsnius?
L. Kojala: Aš manau, esminis principas yra stiprinti atgrasymą, nes jeigu Rusijos provokatyvūs veiksmai ne tik kartojasi, bet galbūt tam tikra prasme intensyvėja arba auga tas agresyvumo lygis, tai rodo, kad NATO atgrasymo principas neveikia 100 procentų.
Taip, Rusija, be abejo, neatakuoja NATO valstybių taip, kad būtų aktyvuotas penktasis straipsnis, bet tai nereiškia, kad tie veiksmai, kurie nepasiekė NATO penktojo kolektyvinės gynybos straipsnio lygmens, dėl to yra nereikšmingi arba nesukeliantys labai didelių problemų.
Šia prasme reikalingas atsakas ir aš manau, kad viena iš problemų yra tai, jog to atsako Rusija nemato. Įvyksta provokacija. Netgi Vokietijos vyriausybė priima, aš sakyčiau, istorinį sprendimą, per kelias savaites pasakydama, kad veiksmas, apie kurį kalbėjau, Leipcigo Halės oro uoste, yra tiesiogiai siejamas su Rusijos tarnybų veikla.
Ne kažkas, kas spekuliatyviai svarstoma kaip galbūt susiję su Rusija, bet Vokietijos vyriausybės oficiali pozicija yra, kad tai Rusijos veiksmas. Bet tokio akivaizdaus ir tiesioginio atsako į jį nėra. Mes kalbėsime apie kitą Europos Sąjungos sankcijų paketą, kalbėsime apie būdus galbūt siųsti Ukrainai ginkluotę.
Mes kalbame apie santykius su Jungtinėmis Valstijomis, bet visa tai vyksta tarsi paraleliai augančiai grėsmei. Ir kol Rusija nematys, kad į jos žingsnius atsakoma konkrečiomis priemonėmis, ir apie jas galbūt Rusija turėtų žinoti iš anksto, tol tikimybė, kad Rusija sustos arba neišbandys naujų priemonių, yra labai menka.
Kodėl? Todėl, kad jos, turiu omenyje tas agresyvias priemones, yra santykinai pigios, santykinai nesulaukiančios atsako. O atsakyti į jas iš besiginančios šalies pusės yra sudėtinga ir komplikuota.
Kai klausiame, ką turi daryti Lietuva ar kitos šalys, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma, nes tas grėsmių spektras toks platus – nuo pasienio ruožų, oro erdvės, Baltijos jūroje esančių kabelių iki kibernetinės erdvės, dezinformacijos, propagandos ir panašiai. Ten 100 procentų saugaus vakuumo mes niekada nesukursime.
Ar galime jaustis saugiai?
Į Lietuvą atvyko nauja Jungtinių Amerikos Valstijų karių pamaina, turime ir vokiečių karius. Kiek galime jaustis užtikrintai ir saugiai? Ką reiškia mūsų partnerių parama ir palaikymas?
L. Linkevičius: Mes turime jaustis užtikrintai ir saugiai ta prasme, kad nesame vieni. Reikia tai suprasti. Ir tas sudėtingas, sofistikuotas mechanizmas, žvalgybos sistemos, kurias turime NATO kontekste, veikia nuolat, kai mes kalbame, analizuoja situaciją, prognozuoja, planuoja reikalingus veiksmus.
Reikėtų tuo pasitikėti, bet tai nereiškia, kad mes nacionaliniu lygiu neturime dirbti. Grįžtant prie NATO, mes kartu su Linu buvome Varšuvoje, kai tokią etapinę kalbą pasakė NATO vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Grinkevičius. Ji vadinosi „Pergalės teorija“.
Tai irgi buvo signalas Rusijai, kad nemėginkite kėsintis, nes blogai baigsis, trumpai tariant. Bet žinote, būtų gerai, kad ta pergalės teorija labiau virstų praktika. Kita vertus, tie patikinimai, kur buvo kalbama, kad mes jokiu būdu neketiname strategiškai nugalėti Rusijos, tokie kaip ir raminimai Rusijai, kad, žinote, mes čia jums nekenksime, tik jūs mūsų nepulkite.
Turi būti daugiau to agresyvumo vis dėlto ir mes vietoj raminimo turėtume pasirinkti kitokią taktiką, nes raminimas, kalbinimas, gundymas visokiu dialogu ir bendradarbiavimo projektais Rusijos tiesiog neveikia. Turime tą išvadą sau pasidaryti ir nustoti stebėtis, kad Rusija tebėra agresyvi.
Ar įmanoma sustabdyti Rusiją?
Kaip galima sustabdyti Rusiją? Kokios svarbiausios priemonės jums ateina į galvą?
L. Kojala: Rusija gerbia jėgą. Rusija supranta tik jėgos kalbą, bet ją ir gerbia.Galime netgi kalbėti apie tuos pačius kabelius Baltijos jūroje. Kai NATO ten sustiprino karinį buvimą, ne politinius pareiškimus, bet karinį buvimą, tų incidentų skaičius sumažėjo.
Čia sutapimas ar ne? Turbūt galime diskutuoti ir nuomonės išsiskirs, bet manau, kad galime matyti labai aiškų ryšį, kaip Rusija reaguoja į tvirto atsako priemones. Ir atvirkščiai, kai Rusija mato silpnumą, tai yra didžiausia paskata ir postūmis jai didinti eskalacijos kartelę, auginti ją ir tikėtis, kad dar didesniu agresyvumu ji pasieks savo tikslus.
Šiuo atveju argumentas, kuris vis dar, deja, skamba neretoje Vakarų sostinėje, kad reikia Rusijai nusileisti, reikia ją nuraminti ir tokiu būdu bus pasiektas rezultatas, aš manau, kaip tik kuria priešingą efektą. Reikėtų iš tos situacijos pagaliau išeiti.
