Lietuvos scenos veteranai – Marius Jampolskis ir Irūna Puzaraitė-Čepononienė – dar kartą įrodė, kad jų sėkmės paslaptis yra ne tik puikūs balsai, bet ir neįtikėtinas humoro jausmas bei gebėjimas pasijuokti iš savęs. Viename iš naujausių savo koncertų aktorius ir dainininkas M. Jampolskis surengė tikrą humoro šou, prisimindamas ilgą judviejų kūrybinį kelią.
Pradėjęs pasirodymą su lengva ironija apie savo pavardę, Marius save drąsiai gretino prie tokių Lietuvos grandų kaip Maironis ar Sabonis.
„Aš čia, žinokit, ruošiuosi paskutinio amžiaus poezijos pavasariui. Baigsiu kaip Maironis. Ir šiaip kaip pagalvojat, ne? Visi Lietuvoj didieji yra „-oniai“: Maironis, Sabonis, Marčiulionis ir… Jampolskis“, – juokavo vyras.
15 metų pagundos: „Aš irgi gi vyras“
Tačiau greitai M. Jampolskis perėjo prie intymesnių, žiūrovus iki ašarų juoktis privertusių temų. Aktorius neslėpė – per 15 metų bendro darbo minčių būta įvairių,
„Vyrai man neleis sumeluot. Irūna – graži moteris, ne? Vyrai mane supras, aš irgi gi vyras. Vis tiek aš per tuos 15 metų gi… nu kaip… Vis tiek pagalvodavau, nu… Nu aš tiesiog galvotas, tai galvojau…“ – atviravo dainininkas.
Visgi scenos partnerių romantiškiems polėkiams visada koją pakišdavo viena „kliūtis“.
„Bet suprantat, vos tik aš pagalvodavau – iškart tarp mūsų toks pakildavo pilkas Laimutės Lapkauskaitės debesėlis ir pradėdavo dainuot: „Nenuženk nuo akmens, o Marija“, – imituodamas griežtą dainavimo toną vaizdavo Marius.
Marius atvirai juokavo apie griežtąją jų prodiuserę Laimutę Lapkauskaitę. Anot jo, kaskart, kai galvoje kildavo bent menkiausia romantiška mintis apie žavingąją scenos partnerę, ausyse suskambėdavo griežtas „Ne“.
Vietoj pasimatymų – sunkus darbas
„Ir tas noras praeidavo iškart, suprantat? Ir va, per 15 metų aš nė karto, nė karto į pasimatymą nepakviečiau… Ir kai pagalvoju – dėl ko? Taigi mes vienas kitą matom dažniau negu savo vyrus ir žmonas, suprantat? Bet tu ką… Aš ją tik pamatau ir: dirbam iškart, dirbam!“ – juokėsi Marius, pabrėždamas, kad jų santykiai su Irūna išliko darbiniai.
„Ir tik baigiam dirbt, aš tik prakaitą nusivalau, sakau, Irūna, o gal…? Ir vėl pasigirsta: „Nenuženk nuo akmens, o Marija“. Katastrofa kažkokia… Bet aš, kadangi galvotas, vis tiek galvodavau. Pagalvojau, o kas būtų, jei prieš 15 metų būčiau pakvietęs į pasimatymą? Ne, geriau nebegalvot… O kas būtų, jei dabar pakviesčiau? O įdomiausia, kas būtų dar po 15 metų?“ – svarstė vyras, kviesdamas scenos partnerę atlikti bendro kūrinio.
