Žvalgybos duomenys rodo, jog, dėl nesėkmių kariaujant prieš Ukrainą, Rusija gali surengti provokacijas prieš Lenkiją ir Baltijos regioną. Reaguojant į grėsmes, Lietuvoje pradėta stiprinti kritinė susisiekimo ir energetikos infrastruktūros apsauga. Kaip mes esame pasiruošę galimoms provokacijoms ir kokių veiksmų galime tikėtis?
Rusijos nesėkmės Ukrainoje gali paskatinti provokacijas prieš NATO
Apie Rusijos provokacijas buvo pradėta kalbėti jau šio mėnesio pradžioje, o praėjusią savaitę apie tai užsiminė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Pirmiausia norėčiau jūsų paklausti: yra kalbama būtent apie Rusijos situaciją, apie tai, kad dabar Ukraina atliko sėkmingas dronų atakas. Ką tai parodo apie pačią Rusiją ir Vladimiro Putino padėtį?
G. Jeglinskas: Turbūt kalbant apie šiuos grasinimus ar kylančias grėsmes, kad Rusija galimai gali eskaluoti situaciją prieš NATO šalis – ar tai būtų sabotažai, diversijos, kibernetinės atakos, informacinės atakos – visas šis naratyvas eina jau žymiai anksčiau nei pastarąjį mėnesį. Tai, kas dabar yra kalbama, yra tik pastarųjų mėnesių Ukrainos sėkmės rezultatų išdava – tai rodo, kad Rusija jaučiasi nestabiliai ir nepasitikinčiai.
Turbūt paties Putino pozicija yra tokia, kokia ji yra, o kadangi toje mafijinėje struktūroje tu turi parodyti, jog esi galingas, laimi ir atneši pergalę, arba, jeigu tu to nepadarai, pačiam kyla grėsmė. Todėl neabejotinai žvalgybų raportai – ar dabar šį mėnesį, ar prieš metus, ar netgi prieš dvejus – būdavo labai panašūs: jeigu Rusijai kažkur nepasiseks pagal jų rodiklį Ukrainoje, rizika visąlaik yra, kad išpuoliai, Rusijos žvalgybos aktyvumas ir bandymas sabotuoti, sukelti ažiotažą NATO šalyse tikrai bus.
Dabar klausimas yra toks: ar jie ryšis tai daryti? Čia vėlgi reikia žiūrėti į vidaus politiką, nes išpuoliai prieš užsienio valstybes, ar tai būtų karas prieš pačią Ukrainą, ar išpuoliai prieš NATO šalis, yra išdava to, kas vyksta viduje, o viduje kol kas vyksta karinis pralaimėjimas.
Tikrai Rusija nelaimi kariškai, ekonomiškai tai yra išsekinta šalis. Karine pramone pagrįsta valstybė, kurios ekonomika dėl didelės infliacijos buksuoja. Nafta nėra eksportuojama tiek, kiek reikia, biudžetas pinigų negauna, ir visa tai sukelia politinį neužtikrintumą.
Tokia yra situacija, ir aš manau, kad tai vyksta dėka sėkmingų Ukrainos atakų giliai į Rusijos vidų, bet mes, kaip NATO, turime visąlaik būti pasirengę. Ar tai būtų prieš metus, prieš dvejus, ar dabar, aš manau, kad tos grėsmės, kurios yra perduodamos per žvalgybos tinklus, yra pakankamai panašios, tad turime būti budrūs ir pasirengę.
Ekspertas atskleidė: ko galima tikėtis
Kalbant apie galimas provokacijas, minima ir netikros vėliavos operacija, kai perimtais ukrainietiškais dronais būtų kertama mūsų siena. Kokios dar galėtų būti tokios provokacijos, kodėl apie jas dabar įspėjama ir kuo jos skirtųsi nuo jau patirtų hibridinių grėsmių – dronų, meteorologinių balionų ar panašių atvejų?
G. Jeglinskas: Aš sakyčiau, kad turbūt mes neatspėsime, koks realiai scenarijus materializuotųsi tikrovėje. Visuomenės atsparumo, mūsų valstybės institucijų atsparumo esmė yra būti pasirengusiems visiems variantams.
Mes dabar esame kovoje – tiek kinetinėje, tiek informacinėje, tiek politinėje ir geopolitinėje kovoje prieš Rusiją, kuri yra šalis agresorė. Jie sieks mus ar kitas NATO šalis įvelti į tai, ko mes nesitikėsime, todėl atspėti, koks būtų scenarijus, yra labai sudėtinga. Esmė yra mums viduje žaisti tuos scenarijus, sukviesti visus pagrindinius sprendimų priėmėjus – ypatingai dabar, kai labai dažnai keičiasi politika, tiek premjerai, tiek ministrai – ir kartu prie stalo sėdėti, planuoti ir peržaisti visus scenarijus, kiek tai yra įmanoma.
Kuo labiau mes žinosime procedūras savo viduje, kuo labiau būsime susiderinę procedūrose su NATO, tuo būsime atsparesni bet kokiems išpuoliams, kurie gali būti sugalvoti iš Rusijos pusės. Tai tiesiog yra visuotinio atsparumo elementas.
Kaip Lietuva ir NATO reaguotų į hibridinę ataką?
Tiek prezidentas Gitanas Nausėda, tiek krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas kalba apie kritinę infrastruktūrą ir galimas grėsmes jai. Pone Godliauskai, kaip jūs dabar galėtumėte įvertinti Lietuvos pasirengimą apsaugoti šiuos objektus?
T. Godliauskas: Čia yra svarbus ir mūsų jėgos struktūrų pasiruošimas, sąveikumas – tiek Vidaus reikalų ministerijos, tiek Lietuvos kariuomenės – kad jie turėtų ir gebėtų veikti dar taikos, hibridinių sąlygų metu, suderinamai ir greitai. Kaip minėjo Giedrimas, aš visiškai pritariu, mes turime būti pasiruošę visada, reaguoti maksimaliai greitai, tad tie algoritmai turi būti išdirbti ir jie turi veikti.
Žiūrint į tai, ką minėjo Giedrimas, tai tikrai nėra savaitės ar kelių savaičių klausimas. Žvalgybos tarnybos tai indikuoja jau ne vienoje savo kasmetinėje ataskaitoje. Jau praėjusiais metais buvo ir Valstybės gynimo tarybos sprendimai, ir Vyriausybės lygiu Nacionalinio saugumo komisijos sprendimai, kurie vertino kritinei infrastruktūrai ateinančias grėsmes.
Mes tikrai turėjome labai rimtų situacijų Baltijos jūroje, kuomet kritinė infrastruktūra buvo pažeidžiama, ir iš tikrųjų įsijungė ne tik nacionaliniai instituciniai, bet ir NATO pajėgumai. Įsijungė ir bendras vadinamas Jungtinių ekspedicinių pajėgų formatas su Britanija, kur Baltijos jūroje matėme realizuotą greitą reagavimą, bet kur mes esame dabar?
Aš sakyčiau, kad per tuos kelerius metus iš tiesų, po to daugelio testų, galiu pasakyti, kad mūsų vidiniai valstybės reagavimo algoritmai tikrai ženkliai pagerėjo. Nacionalinis krizių valdymo centras iš tikrųjų yra ta mūsų centrinė terpė, kuri bendrai atlieka grėsmių indikavimo valdymą ir pakankamai gerai sugeba sujungti institucijas, jų pajėgumus, atliepti ir atsakyti į tas kylančias grėsmes.
Tikrai matosi daugiau sąveikumo, atitinkamai atsiranda daugiau ne tik valstybinių institucijų, bet ir pačių kritinės infrastruktūros savininkų įsitraukimo ir rūpinimosi savo dalimi, o žiūrint į siekį turėti dar geriau, aš manau, kad vis tiek labai svarbus vardiklis šioje vietoje yra finansiniai instrumentai. Suvokiant, kad ypatingai ne tik valstybinės institucijos turėtų gebėti pasiruošti, bet iš tiesų mes turime skirti dėmesio ir investuoti į bendrą kritinės infrastruktūros atsparumą – taip, kaip mes ją įsivaizduojame, ji gali būti labai įvairi.
