„Šiandien yra ta diena, kai visi, kas galime, lankome savo artimųjų kapus. Džiaugiuosi, kad turime tokią gražią tradiciją, leidžiančią nepamiršti išėjusių, tačiau ar tikrai mokame juos tinkamai pagerbti?“ – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi skaitytoja Vaiva.
Tradiciškai per Vėlines aplankau tėvų, senelių, prosenelių ir kitų mirusių artimųjų kapus. Uždėjęs po žvakelę ir pamerkęs kelis gėlių žiedus, surenku nukritusius lapus ir tvarkau kapą. Tačiau šie fiziniai darbai man svarbūs tik iki tam tikro taško.
Daugiau nei viskas, man svarbiausia atėjus prie kapo sukalbėti maldą, prisiminti brangiausius išėjusius žmones. Juk žmogus gyvas tol, kol yra, kas jį prisimena.
„Kam to reikia?“
Visada apeinu ratelį pro kapines. Gal nuskambės keistai, bet man tai ramybės vieta – atrodo, kad vaikštant kapinėse nuimama akmenį nuo pečių.
Kiekvieną kartą, kai ateinu į kapines, ypač per Vėlines, negaliu patikėti, kaip vis dar nemokame pagerbti mirusiųjų tvariai. Ant vieno kapo suskaičiavau apie 50 mažų plastikinių žvakių ir kelias puokštes dirbtinių gėlių. Ar tai ne absurdas? Kam to reikia?
Kodėl tempame kuo daugiau žvakių, kuriame gėlynus kapinėse? Ar šių dienų prasmė slypi tame, kiek visko sutempsime ant kapo ir kiek pinigų išleidžiame pagerbimui?
Pamirstame tikrąją šios dienos prasmę: svarbu ne kalnai žvakių ir gėlių, o maldos ir prisiminimai, kapo aplankymas bei pabuvimas čia ir dabar.
Liūdna, kai matau, kaip žmonės tempiasi maišus visko, tik sutvarko kapą ir išeina, neskirdami net minutės sustoti ir pagalvoti apie tą, kuris ten palaidotas. Viską paverčiame tuštybių muge.
Širdį spaudžia matyti šią situaciją, nes svarbiausia yra pagarba ir prisiminimai, o ne materialinės vertybės.
Autorius: skaitytoja Vaiva.
