Dainininkas ir muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis–Stano išgyvena netektį – socialiniame tinkle pasidalijo, kad praėjusią savaitę mirė jo pirmoji ir vienintelė lietuvių kalbos mokytoja.
Žinomas vyras pasidalijo ir jautria istorija.
Išgyvena netektį
Stano savo sekėjams pasidalijo ne tik žinia apie mylimos mokytojos netektį, bet ir jautria istorija.
„Noriu pasidalinti su jumis labai jautria ir gražia istorija
Praėjusią savaitę mirė mano pirmoji ir vienintelė lietuvių kalbos mokytoja… Ji buvo jau garbaus amžiaus.
Aš nuvykau į šarvojimą, kur prie manęs priėjo jos anūkas:
– Močiutė kai ką tau paliko. Prasuk progai pasitaikius, paduosiu.
Labai nustebau. Vakar nuvažiavau pas tą anūką ir jis padavė popierių ryšulėlį:
– Čia tavo rašiniai, močiutė prašė perduoti.
Aš paėmiau į rankas tą ryšulėlį, o ten – mano rašinėliai, eilėraščiai, apsakymai. Visa mano ankstyvoji „kūryba“. Mano mokytoja tai saugojo daugiau nei 35 metus…
Ir staiga aš viską prisiminiau. Prisiminiau žmogų, kuris tuo metu buvo ne tik mano mokytoja, bet ir vienintelis kritikas, vienintelis skaitytojas ir klausytojas. Prisiminiau, kaip parašęs ką nors naujo skubėdavau pas ją į kabinetą, kaip laukdavau jos verdikto, kaip nusimindavau dėl dalykiškos kritikos ir kaip plasnodavau gavęs pagyrimų.
Tai buvo mokykla-internatas, mes gyvenome toli nuo tėvų. Dauguma mūsų buvo tremtinių palikuonys, atvykę iš atokiausių Rusijos kampelių, savo gimtuosius namus iškeitę į bendrabutį. Būti mokytoju tokiems vaikams reiškė daug daugiau nei įprastai. Be jos, aš neturėjau nieko, kam galėčiau parodyti savo rašliavas.
Ir dabar, po šitiek metų, aš vartau savo rašytus apsakymus ir eilėraščius, kruopščiai surinktus, sudėtus ir saugotus.
Šalia manęs sėdi mano sūnus Adomas, kuriam dabar tiek pat, kiek buvo tada man. Jis žiūri į datas ir negali patikėti, kad tais laikais žmonės irgi gyveno
Aš labai noriu pasakyti ačiū savo lietuvių kalbos mokytojai Danutei Kviklienei“, – rašė jis.
