JAV prezidentas Donaldas Trumpas jaučiasi esąs arčiau Rusijos lyderio Vladimiro Putino nei kitų Vakarų valstybių ar Ukrainos. Tai įrodo ir jo su Rusija sudarytas susitarimas dėl dyzelino tiekimo, nors šis suokalbis tėra viešųjų ryšių kampanija, skirta JAV vyksiantiems vidurio kadencijos rinkimams. JAV net paskleistas gandas, jog Ukraina tyčia daužo Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, kad padėtų demokratams laimėti rinkimus JAV.
„Prieš mūsų akis akivaizdžiai rutuliojosi Ribbentropo–Molotovo pakto XXI amžiaus versija tarp JAV ir Rusijos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirinko kovoti prieš JAV valią ir Rusijos agresiją“, – tinklalaidėje „Istorijos pabaiga: nuolat pildoma“ konstatavo JAV Stanfordo universiteto ekspertas Gabrielius Landsbergis.
Jis su kitu tinklalaidės vedėju apžvalgininku ir analitinio centro „Arch Frontline“ vadovu Vytautu Bruveriu aptarė, kaip toliau vystysis naujoji eskalacijos banga iš Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos pusės Ukrainos atžvilgiu.
Trumpas bijo rinkimų rezultatų
Spalio 9-ąją JAV prezidentas D. Trumpas pareiškė, jog susitarė su V. Putinu, kad Rusija tieks šimtus tūkstančių tonų dyzelinio kuro į JAV ir pasaulio rinkas.
V. Bruveris atkreipė dėmesį, jog buvo tik laiko klausimas, kada įvyks toks eskalacijos momentas iš JAV Ukrainos atžvilgiu.
„Man atrodo, kad tas vis dar mistiškasis CŽA vadovo Johno Ratcliffe’o vizitas į Maskvą kažkaip simboliškai žymi dabartinio etapo, kuriame mes esame, chronologinę pradžią. Manau, kad vis dėlto visi šie dalykai yra susiję: CŽA vadovo vizitas, po to ilgas specialiųjų pasiuntinių Jaredo Kushnerio ir Steve’o Witkoffo vizitas Maskvoje, po kurio paaiškėjo, kad jie turi kažkokių naujų idėjų derybose tarp Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos ir Ukrainos – derybose, kurios iš tiesų nevyksta.
Žodžiu, prognozavome, kad gali būti, ir greičiausiai taip ir bus, jog Amerika, jos administracija, padidins spaudimą, pradės iš pradžių neviešai, o po to viešai spausti Ukrainą ir jos prezidentą kažkaip nusileisti, iš esmės pasiduoti Rusijai ir jos sąlygoms, grasindama atimti žvalgybos duomenis, galbūt užblokuoti ginklų pardavimą per specialiąją NATO programą. Iš esmės tai yra du pagrindiniai paramos kanalai, kuriuos Ukraina dar turi iš Amerikos. Ir tai dabar vyksta“, – konstatavo V. Bruveris.
Tiesa, tuomet dar nebuvo žinoma apie vadinamąjį dyzelio susitarimą tarp JAV ir Rusijos, kuris sukėlė pagrindinį nerimstantį skandalą ir triukšmą abipus Atlanto.
Tačiau prezidento D. Trumpo grasinimai V. Zelenskiui kuo greičiau nutraukti smūgius į naftos perdirbimo gamyklas, akivaizdu, jau tuo metu buvo judėjimas ta kryptimi – rengiamo susitarimo rėmuose.
Paklaustas, kodėl D. Trumpas ryžosi su Rusija sudaryti vadinamąjį dyzelio susitarimą, G. Landsbergis tvirtino, jog priežastys yra dvi: pirmoji – taktinė, kita – strateginė.
„Taktinė priežastis ta, kad artėja vidurio kadencijos rinkimai, kurie jau praktiškai po mėnesio vyks Jungtinėse Amerikos Valstijose ir nulems ateinančius dvejus metus. Neatmestina, kad respublikonai gali pralaimėti abejus rūmus – ir Senatą, ir Atstovų rūmus. Tai reiškia, kad Trumpo galimybės vykdyti politiką bus itin apribotos. Akivaizdu, kad ateinantys dveji metai vėlgi bus tyrimų metai. Naujai išrinkti kongresmenai greičiausiai sudarys komisiją, tikriausiai ir apkaltos komisiją. Neatmestina, kad būtų tiriamas ir tas pats karas Irane: kokios jo priežastys, kas paskatino kariauti ir kaip tai vertinama, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos atsidūrė tokioje situacijoje.
Prezidentas Trumpas taktiškai ir meistriškai, kaip jam ganėtinai įprasta, išeina į kovą dėl naratyvo: apie ką bus kalbama per ateinantį mėnesį? Ar kalbėsime apie jo nesėkmę ir klaidingą pasirinkimą pradėti karą Irane? Ar kalbėsime apie Ukrainą ir bandysime įrodyti, kad dėl Ukrainos dyzelio kainos yra tokios, kokios dabar yra visame pasaulyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kalifornijoje degalinėse jos siekia beveik 10 dolerių – 9,60 dolerio [už galoną]. Tokių kainų amerikiečiai turbūt nėra matę“, – tvirtino G. Landsbergis.
Susitarimas – tik akių dūmimas
Jis akcentavo, jog pirmoji demografinė grupė, kurią tos kainos paveikia, yra sunkvežimių vairuotojai, kurie pilasi dyzelį tolimoms kelionėms, kroviniams vežioti po Jungtines Amerikos Valstijas. Tradiciškai tai yra žmonės, kurie dėvi raudonas kepures ir palaiko D. Trumpą.
„Dabar per televiziją nuolat rodomi jų interviu, kiek kainavo paskutinį kartą prisipilti – 700 dolerių, dar daugiau. Žmonės lieja širdį ir iš tikrųjų yra nepaprastai nepatenkinti. Tai Trumpo veiksmai tokie, kad nemanau, jog jam taip stipriai rūpi susitarimas su Rusija ar su bet kuo kitu. Turbūt, jei galėtų, jis su velniu tą susitarimą sudarytų, kad dabar viską sufokusuotų į šią temą [degalų kainų mažinimą]“, – tikino G. Landsbergis.
V. Bruveris kėlė klausimą, ar pats D. Trumpas ir jo aplinka supranta, kad tas su Rusija sudarytas susitarimas yra tarsi uodo zyzimas vėjyje, nes dyzelino kiekiai, dėl kurių pristatymo į JAV sutarta, rodo, kad tai yra susitarimas dėl oro.
„Analizė, kurią kiekvienas iš mūsų galime pasidaryti šiek tiek pasiskaitę viešai prieinamų duomenų, neabejotinai yra pateikta ir prezidentui. Kiek jis ja domisi, tai jau kitas klausimas, bet jo aplinka tikrai supranta, apie ką kalbama. Rusija po paskutinių atakų apskritai nustojo eksportuoti kurą ir perdirbtą naftą į kitas valstybes. Kalbant konkrečiai apie dyzelį, JAV pačios yra dyzelio eksportuotojos. Ir taip atsitinka, kad net dalis to dyzelio greičiausiai atsiduria toje pačioje Rusijoje per trečiąsias valstybes, tokias kaip Pietų Korėja.
Tai dabar toks atgalinis grąžinimas galbūt gali paveikti rinkas, šiek tiek jas nuraminti. Gal jis gali šiek tiek nuraminti rinkėjus, apskritai suteikti vilties, kad kažkas vyksta, yra sprendimai, ir, aišku, sufokusuoti lęšį į Ukrainą, kad štai Ukraina yra kalta dėl tų kainų“, – aiškino G. Landsbergis.
Anot jo, toks susitarimas atveria galimybę kitiems žingsniams. Kitą savaitę nekrintant dyzelio kainoms, bus aišku, ką kaltinti. Prezidentas Trumpas sakys: „Aš gi sakiau, jie [ukrainiečiai] nesustoja naikinti gamyklų, jie kalti, čia yra jų problema.“
Amerikiečiai Putino nepalaiko
„Tai taktinė kova egzistuoja. Ir šalia jos reikia pakalbėti ir apie strateginį lygmenį, apskritai, kieno pusę renkasi Donaldas Trumpas. Noriu tikėti, kad naivumo mūsų žemėje mažėja, kad prezidentas Trumpas jaučiasi esąs arčiau Vladimiro Putino negu kitų Vakarų valstybių ar Ukrainos. Taip jis yra pasirinkęs. Ar tai jo asmeninis ryšys, ar pasaulėžiūros klausimas, ar kitos priežastys, sunku paaiškinti, kodėl. Bet akivaizdu, kad jam Putinas yra artimesnis nei Zelenskis. Tai yra jo tokia strategija. Noriu tikėti, kad žmonėms šiek tiek atsiveria akys ir jie supranta, kokioje pozicijoje esame kaip Vakarai“, – kalbėjo G. Landsbergis.
V. Bruveris svarstė, jog D. Trumpas pasirinko V. Putino pusę dėl politinio išskaičiavimo.
„Nemaža dalis ar kritinė masė, aišku, tas MAGA branduolys, jis už prezidentą, prieš Ukrainą. Jau girdisi vertinimai, kurie skamba iš visų kampų, kad čia Zelenskis tyčia daužo Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, kad padėtų demokratams rinkimuose. Žodžiu, kad Zelenskis tokiu būdu tiesiogiai dalyvauja JAV rinkimų kampanijoje. Ir aš čia kalbu net ne apie demokratus.
Pačioje respublikonų stovykloje akivaizdus ne tai, kad skilimas, bet vėl toks apnuogintas nuomonių išsiskyrimas. Senesnieji respublikonai jau atvirai reiškia kritiką, nepasitenkinimą ir sako, kad Jungtinės Amerikos Valstijos stoja visiškai akivaizdžiai į vieną gretą prieš Ukrainą su Rusijos diktatūra, tai žmonės ten susiėmę už galvų, rengia visokias rezoliucijas“, – apie vyraujančias nuotaikas kalbėjo V. Bruveris.
Jis kėlė klausimą, ar D. Trumpas, sudarydamas su Rusija dyzelio susitarimą, neapsiskaičiavo – jis siekė pagerinti respublikonų pozicijas prieš rinkimus, bet gali atsitikti priešingai.
„Gali būti toks variantas. Vienas iš pagrindinių argumentų, kuris nusako Amerikoje vyraujančias nuotaikas, tai yra vadinamieji pasaulio lyderių populiarumo vertinimai. Reikia žiūrėti, kokį kitos šalies vadovą amerikiečiai vertina pozityviai ar negatyviai. Ir Zelenskio vertinimas abiejose stovyklose, sakykime, per visą Ameriką, visada yra daugiau negu 50 procentų, arčiau netgi 70, o kur man teko matyti – nuo 70 iki 80 procentų. Tai rodo, kad demokratų pusėje akivaizdu, jog Zelenskiui palaikymas yra beveik besąlygiškas. Respublikonų pusėje šiek tiek mažesnis, bet vis tiek labai, labai stiprus, palyginti su Putino vertinimu – šis bet kuriuo atveju yra karo nusikaltėlis. Labai nedidelė dalis amerikiečių pozityviai vertina Rusijos prezidentą. Tai čia ir yra pagrindinė rizika“, – aiškino G. Landsbergis.
Grasinimai yra realizuojami
Nepaisant to, D. Trumpas vis tiek yra linkęs bendradarbiauti su V. Putinu.
„Nežinau, ar instinktyviai, ar emociškai, ar dėl kokių kitų priežasčių, bet Trumpui neišeina pasakyti, kad Putinas yra kaltas. Tiesiog tie žodžiai neišsisako, jis negali to pasakyti. O kad Zelenskis kaltas, labai lengva pasakyti ir apkaltinti.
Ir, aišku, dabar kas yra toliau? Jei tai būtų tik naratyvas, tik tos minutės emocija – jis pasakė ir žiūri, kas toliau bus, – tai būtų vienas dalykas. Bet dabar mes matome jau praktinius tolesnius žingsnius. Ir tai yra strategija.
Reikia suprasti, kad tai neatsitiko šį savaitgalį, neatsitiko dabar. Tas naratyvas, kad čia dėl dyzelio kainų kalta Ukraina, jis prasidėjo turbūt prieš kokį mėnesį. Ir tada išeina, kad Ukraina susilaukė reikalavimų ir grasinimų. Vieni buvo perduoti per specialiuosius derybininkus, kad gali būti nutrauktas žvalgybos duomenų perdavimas, jeigu Ukraina nenustos šaudyti į naftos gamyklas. Antras signalas buvo perduotas per europiečius. Tai reiškia, tas spaudimas yra dviejų krypčių: vienas – tiesiogiai, kitas – per Europą, kad ir jūs perduotumėte žinią ukrainiečiams, jog jeigu jie nesustos, jūs negalėsite perduoti ukrainiečiams amerikietiškos ginkluotės“, – dėstė G. Landsbergis.
Jis neseniai kalbėjosi su Ukrainos ekspertais, kurie patvirtino, jog D. Trumpo grasinimai yra realizuojami.
„Panašu, kad žvalgybos duomenys tikrai nebėra tokios kokybės, kokie buvo anksčiau ar karo pradžioje. Jų svarba gerokai sumažėjusi. Aišku, tai yra blogai ukrainiečiams – jie negauna tokių kokybiškų žvalgybos duomenų, kokius gaudavo karo pradžioje. Svarbiausi duomenys yra apie artėjančią balistiką ir greituosius dronus. Ukrainiečiai gaudavo žinias apie tai, kur siųsti savo mobiliąsias grupes, kur nukreipti priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą ir bandyti tas raketas arba dronus perimti.
Dabar sudėtingesnis klausimas, aišku, yra Europos. Ji turėjo teisę įsigyti ginklus su teise perduoti juos Ukrainai. Ir ta teisė būtent ir yra svarbiausias dalykas. Specialus susitarimas, vadinamasis PURL, leido įsigyti ginkluotę būtent perdavimui Ukrainai. Ir tai nėra labai dideli pinigai – kalbama apie keletą milijardų. Tačiau tuose keliuose milijarduose yra amunicija, naudojama balistikai ir greitiesiems dronams perimti, o kitur jos įsigyti neįmanoma. Iš mano kalbintų ekspertų labiausiai nuskambėjo nerimo signalai dėl to, kad ir taip situacija su oro gynyba yra bloga, o užsidarius šiam kanalui ji tiesiog gali tapti dar blogesnė“, – naujas Ukrainos problemas įvardijo G. Landsbergis.
Susitarė perdalyti Ukrainą
V. Bruveris, kalbėdamas apie D. Trumpo ir jo aplinkos pasirinkimus dėl Rusijos ir Ukrainos, tvirtino, jog tai tikrai yra daugiau nei vidurio kadencijos rinkimai, tai aiški strategija.
„Ir ta strategija yra tokia, kad jau senokai buvo kalbama apie tai, kad jei mums [amerikiečiams] atsibos, jei Ukraina toliau nenusileidžia, toliau kažkas spardosi, Zelenskis nesitraukia, tai arba mes tą Zelenskį patrauksime, arba šiaip visą tą Ukrainą nuo stalo nušluojame, nuo stalo, už kurio mes sėdime su rusais, be jokios Ukrainos ir be Europos. Tą Ukrainą nušluojame nuo stalo ir tada ant to stalo dedame visus dylus, visus verslo planus ir panašiai. O ta Ukraina, iš kurios viskas atimama, jau ten su visa Europa tegu žinosi.
Tai panašu, kad šitas vadinamasis dyzelio susitarimas yra labai konkretus žingsnis – toks simbolinis politinis taranas, pramušant paskutinę dar tebeegzistavusią užtvanką ir sukuriant tam tikrą precendentą, galbūt ir kitoms Europos valstybėms. Bet čia pagrindinis signalas pačiai Amerikai, kad ši administracija ir dabartinė Jungtinių Amerikos Valstijų politinė vadovybė eina ir eis ta linkme“, – buvo įsitikinęs V. Bruveris.
G. Landsbergis priminė, kad D. trumpas jau bandė sudaryti susitarimą, dėl kurio Ukraina būtų nukentėjusi.
„Pirmas jo žingsnis 2025 metų vasario mėnesį buvo pasiūlyti Rusijai teritorijas, kurios dar yra neokupuotos. Kitaip tariant, sutikti su Rusijos reikalavimu dėl neokupuotų teritorijų, priversti Zelenskį, atimant iš jo ginkluotę. Tada juk buvo atimta didžioji dalis ginkluotės, dešimtys milijardų dolerių, kurie buvo skiriami iš Jungtinių Amerikos Valstijų, ir visa tai buvo atimta. Planas buvo labai paprastas: akivaizdu, kad ukrainiečiai, neturintys jokių kortų, neatlaikys.
Kitaip tariant, tada ta tokia Ribbentropo–Molotovo pakto XXI amžiaus versija akivaizdžiai prieš mūsų akis besirutuliojo. Europa yra perdalijama. Dvi valstybės sutaria, kaip ji turi būti perdalyta. Taip, ji šiandien yra perdalijama, atrodo, labai subtiliai – tiktai kažkur Donbase atiduodant Rusijai keletą Ukrainos apskričių, ir viskas. Maždaug toks buvo planas. O už tai Amerika gauna visas verslo galimybes.
Tačiau iškilo problema dėl to, kad Zelenskis nesutiko. Jis pasirinko kovoti prieš Jungtinių Amerikos Valstijų valią ir prieš Rusijos agresiją. Jis kovoja dviem frontais. Vienu – kol kas diplomatiniu, kitu – kariniu, apie kurį dažnai kalba. Ta situacija niekuo nepasikeitė. Dabartinis dyzelio susitarimas yra daugiau pretekstas tęsti tą patį“, – savo versiją išsakė G. Landsbergis.
