Jurgita, Edita, Toma ir Ilona augina autistiškus vaikus. Dėl agresijos protrūkių ir grėsmės šeimos saugumui Jurgita priėmė skaudų sprendimą atsisakyti savo vaiko. Edita baiminasi, kad jai gali tekti pasielgti taip pat. TV3 laidoje „TV Pagalba“ mamos pasidalijo skaudžiomis patirtimis.
Viešindamos savo istorijas jos nori parodyti, kad su panašiais sunkumais susiduriantys tėvai nėra vieni.
Jurgita ryžosi sunkiam sprendimui
Jurgita pasakoja, kad jos sūnaus elgesys buvo labai sudėtingas – jis kėlė grėsmę tiek jai, tiek dukrai.
„Agresija, daužymas, mušimas. Mes nebegalėjome ištverti“, – pasakoja Jurgita.
Dėl tokios situacijos moteris negalėjo palikti sūnaus vieno namuose, todėl negalėjo ir dirbti. Šeimą išlaikė vyras, tačiau ilgainiui dėl nuolatinės įtampos tarp sutuoktinių kilo nesutarimų.
„Specialistai linkėdavo daug kantrybės ir jėgų“, – apie iš institucijų nesulauktą reikiamą pagalbą pasakoja Jurgita.
Lemiamas momentas atėjo tuomet, kai kilo didelis konfliktas tarp jos vyro ir sūnaus.
„Vaikas kėlė triukšmą, šoko pro langą, daužė daiktus – visko buvo. Tada supratau, kad nebegaliu“, – sako mama.
Jurgitai iki šiol sunku dėl sprendimo nebeauginti sūnaus. Tačiau, kaip pati teigia, jai teko rinktis tarp sūnaus ir likusios šeimos saugumo. Nors berniukas dabar gyvena kitur, mama su juo palaiko ryšį.
„Aš bijau jį parsivežti, kad viskas grįš. Po to būtų sunku jam išvažiuoti. Todėl aš važiuoju pas jį, būnam, kalbam, bendraujam, bet parsivežti bijau.“
Edita po sūnaus išpuolio atsidūrė ligoninėje
Editos sūnui dar tik aštuoneri, tačiau jos patirtis panaši į Jurgitos. Dėl sūnaus smurto moteriai teko kreiptis į medikus.
„Pajutau, kad arba aš, arba jis. Tai buvo riba“, – sako Edita.
Moteris pasakoja, kad ne vienus metus prašė institucijų pagalbos, tačiau konkrečių sprendimų taip ir nesulaukė.
„Pavasarį buvo jo pirmasis nervinis protrūkis, kada jis puolė mane su peiliu ir žirklėmis. Kovo mėnesį jis atsigulė į ligoninę. Kai jį paleido, atvažiavo Vaiko teisės ir kitos tarnybos, visi į mane žiūri, visi manęs gaili, bet padėti neturi kuo“, – savo istoriją pasakoja Edita.
Moteris sūnų augina viena. Jos brolis ir sesuo gyvena toli, o pačiai Editai tenka rūpintis ne tik vaiku, bet ir neįgaliais tėvais. Nors apie tai kalbėti skaudu, ji prisipažįsta nebematanti bendros ateities su sūnumi.
„Mane apėmė visiška apatija, jokio gyvenimo džiaugsmo. Tu sukiesi kaip žiurkėnas rate, nieko gražaus tavo gyvenime nevyksta. Išgyveni dar vieną dieną, išgyveni dar vieną dieną. Eini miegoti ir žinai, kad naktį jis rėks, šauks. Kol valai dantis, jis rėkia, daužosi. Ir taip kiekvieną dieną“, – graudinasi Edita.
Moteris pasakoja patyrusi ne vieną fizinį išpuolį.
„Iš pradžių kumščiai – žandikaulis buvo išmuštas ir buvau su mėlyna akim, žnaiboma, spardoma. Kai pasilenkiau užsirišti batus, jis trenkė man į veidą“, – sako moteris. Ji pripažįsta svarstanti apie tokį patį sprendimą, kokį priėmė Jurgita – atsisakyti sūnaus.
Toma išsiaiškino, kas sukelia sūnaus agresiją
Aktorė ir tinklaraštininkė Toma Razmislavičiūtė taip pat augina autizmo spektre esantį sūnų. Pasak jos, prasidėjus ankstyvajai paauglystei teko išgyventi panašius sunkumus, su kuriais susidūrė Jurgita ir Edita.
„Agresija atsirado labai netikėtai. Visai aplinkai, mokykloje tai buvo netikėta. Visi buvo nustebinti, išgąsdinti. Autizmą mėgstu lyginti su linksmaisiais kalneliais – mes galime būti nuokalnėje, visiškoje aukštumoje ir galvoti, kad viskas yra labai gerai. O staiga atsitinka kažkas tokio, kai su savo vaiku nebemoki gyventi.
Didžiausia mano baimė prieš pusmetį buvo, kad aš mirsiu savo namuose. Bijodavau užmigti ir nebeatsikelti – nemiga, nuovargis, širdies permušimas, panikos atakos. Bijodavau, kad jeigu nebeatsikelsiu ir sūnus liks vienas – kas tada?“ – pasakoja T. Razmislavičiūtė.
Dabar situacija yra pagerėjusi. Iš pradžių sūnui buvo skirtas mokymas namuose, o mama kartu su specialistais ėmė ieškoti agresijos priežasčių. Paaiškėjo, kad vienas pagrindinių veiksnių yra stresas.
„Tai nereiškia, kad mes kažką kaltiname, jog jį mokykloje skriaudžia. Ne. Tiesiog jam mokykloje visko yra per daug. Autistiškas vaikas tuo ir skiriasi nuo kitų, kad dalykai, kurie kitiems atrodo kaip norma, jam gali būti per daug. Jei kažkas apsirengęs raudonais drabužiais – jam jau nuo to gali pradėti skaudėti galvą, bet jis nesugeba pats suprasti, kas čia vyksta. Jis tai kenčia, kol tai perauga į agresiją“, – sako Toma.
Pagalbos reikia ir vaikui, ir jo tėvams
Tinklaraštininkė Ilona Plavksa taip pat augina autistišką sūnų. Savo patirtimi ji atvirai dalijasi socialiniuose tinkluose. Moteris pasakoja, kad sužinojusi apie sūnaus diagnozę iš specialistų išgirdo patarimų pamiršti draugus, socialinį gyvenimą ir keliones. Tačiau Ilona nusprendė, kad taip nebus.
„Radus pagalbą vaikui, radus terapijas, aš pasakiau sau, kad man irgi reikalinga pagalba. Nežinau, kaip susitvarkyti su emocijomis. Radau labai gerą terapeutą. Tai užtruko tris metus. Nuo tada susidėliojau visus stalčiukus į vietą. Negaliu pasakyti, kad man su sūnumi dabar yra lengva, bet yra lengviau ir jį, ir save suprasti“, – pasakoja Ilona.
Laidos „TV Pagalba“ studijoje taip pat kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė dr. Sigita Lesinskienė. Ji iš psichologinės pusės paaiškino, ką reiškia tėvams auginti vaikus, turinčius įvairių sutrikimų.
