„Ji buvo viena iš nedaugelio, neturėjusių nieko. Jos niekas nebuvo aplankęs, ji neturėjo jokių giminių, ja ir jos istorija niekas nebuvo susidomėjęs. Apskritai atrodė, kad ji – vaikas tiesiog iš niekur“, – LRT.lt pasakoja Rasa, kartu su vyru globojanti emocijų ir elgesio sutrikimą turinčią Laurą. Nors kyla įvairių iššūkių, Rasa sako – mergaitė į šeimą įnešė daugybę spalvų.
Rasa kartu su vyru augina du biologinius sūnus, o prieš aštuonerius metus į šeimą priėmė globojamą mergaitę Laurą, kurios vardas, siekiant apsaugoti jos anonimiškumą, šeimos prašymu tekste pakeistas.
„Aš pati dirbu su negalią turinčiais žmonėmis ir šeimomis, kurios augina negalią turinčius vaikus. Mūsų šeimos interesas visą laiką buvo kam nors padėti, globoti ir bandyti pakeisti pasaulį.
Vaikai mums labai patinka, mums sekasi juos auginti, tad atėjo mintis, kad galbūt galėtume globoti dar vieną. Atrodė, yra visos galimybės, šeimoje geras santykis, visa atmosfera ir galimybės leidžia priimti dar vieną žmogeliuką“, – prisimena Rasa.
Taip šeima pradėjo kelią link globos – Rasa su vyru lankė kursus būsimiems globėjams, ėmė kalbėtis su sūnumis. Tuo metu berniukams buvo ketveri ir šešeri metai, jie nekantravo susipažinti su nauju šeimos nariu.
Rasa su vyru galėjo pasirinkti, kokį vaiką imsis globoti, ir priėmė sprendimą į šeimą priimti „išskirtinį atvejį“ – mergaitę, kuri nieko neturėjo.
„Ji tuose vaikų globos namuose buvo viena iš nedaugelio, neturėjusių nieko. Jos niekas nebuvo aplankęs, ji neturėjo jokių giminių, ja ir jos istorija niekas nebuvo susidomėjęs. Apskritai atrodė, kad ji – vaikas tiesiog iš niekur.
Man buvo labai keista, galvojau, jei, tarkim, man ar mano vyrui kas nors atsitiktų, mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie pasirūpintų mūsų vaikais – ir giminės, ir draugai, ir, galų gale, kolegos. Šiai mergaitei buvo pusantrų metų ir per pusantrų metų jos niekas nepasigedo, jos niekam nereikėjo, niekas jos neaplankė. Nebuvo nė vieno žmogaus, nė vieno giminaičio, kuris ja apskritai pasidomėtų“, – LRT.lt sako Rasa.
Ji pripažįsta, tada aplankė mintis – kas, jei ne mes? Todėl dvejonių neliko: „Norėjome globoti būtent tokį vaiką, o ne tokį, dėl kurio visi pešasi, nes jis ką tik gimė, yra iš geros šeimos, tik jo negalėjo auginti. Mes iššūkius mėgstame ir esame jiems pasiruošę. Tuo metu gana optimistiškai galvojome, kad meilė išgelbės.“
Stebinantis savarankiškumas ir kylantys iššūkiai
Globos procedūros truko apie pusmetį, tada Laura, jau sulaukusi dvejų metukų, apsigyveno Rasos ir jos vyro šeimoje. Iš pradžių, prisimena Rasa, labai džiugino mergaitės tobulėjimas ir pokyčiai.
„Jos raida buvo tikrai gana stipriai sulėtėjusi, bet ji labai labai greitai atsistatė ir visi rodikliai buvo pasiekti per gana trumpą laiką. Maždaug per pusmetį ji jau atitiko savo amžiaus raidą“, – prisimena Rasa.
Mergaitei apsigyvenus namuose, Rasa su vyru pastebėjo tam tikrų kylančių iššūkių, taip pat – įgūdžių stoką: „Nuėjus į parduotuvę, reikėdavo prižiūrėti kaip laukinukę, kad neimtų daiktų, nes ji iš karto imdavo daiktus, dėdavo į burną, viską slėpdavo. <…> Ji viską bandė pasislėpti, atrodė, jaučia neišpildytą poreikį turėti, gauti, kovoti dėl savęs, dėl savo vietos po saule.“
Rasa pasakoja, kad Laurai labai norėjosi aplinkinių žmonių dėmesio, tarp nepažįstamų žmonių ji jautėsi drąsiai.
„Paprastai ragini vaikus eiti pažaisti su kitais vaikais, o su Laura buvo atvirkščiai, mes ragindavome ateiti pas mus: mes tavo tėvai, ateik čia, neik pas kitus, nesėsk kitiems ant kelių. Viskas buvo priešingai, stebėjome, ar ji atsisuka ir pasižiūri, ar mes einame iš paskos. Paprastai, jei jau kur eidavo, visai neatsisukdavo“, – prisimena Rasa.
Lauros savarankiškumą pastebėjo ir darželio auklėtojos. Paprastai vaikai atbėga pas auklėtojas pasiskųsti ar ieškoti paguodos, o Laura savo problemas darželyje spręsdavo pati: „Ji tiesiog pasiraitodavo rankoves, pati kovodavo, pati stengdavosi.“
„Aišku, tas savarankiškumas buvo ir jos stiprybė. Jei išeiname iš namų, tai, neduok dieve, ji bus be pirštinaičių ar kepurės, tuoj sako, kad jai reikia kepurės ir pirštinių. Mano berniukai auga toje pačioje šeimoje, bet jei nepasakyčiau, tai basi išeitų, nes niekas nepasakė apsiauti batus. O čia atvirkščiai – ji savimi pasirūpins, apsižiūrės aplink save, kad tikrai nesušaltų, kad ausytės būtų uždengtos“, – dalijasi Rasa.
Ji atvira – Lauros energija įstumia ir į įvairias komiškas situacijas. Pavyzdžiui, kartą po spektaklio Rasa minutei nusisuko, o atsisukusi Lauros jau nebematė.
„Pradėjau dairytis, o žiūriu, kad ji jau ant scenos pas aktorių ant rankų. Tokių situacijų iš tikrųjų labai daug, aišku, kai prisimeni, tai tikrai juokinga, bet tuo metu būna toks šokas, atrodo, kaip taip įmanoma. Tų staigmenų tikrai būna labai daug, mes patys nustembame. Labai džiaugiuosi, kad šeimoje gerai sutariame ir iš to pasijuokiame“, – šypsosi Rasa.
Per gimtadienį – brolių draugai
Daugiau iššūkių atsirado Laurai pradėjus lankyti mokyklą. Dėl emocijų ir elgesio sutrikimo mergaitei sunkiau bendrauti su kitais vaikais, ji sulaukia priekaištų ir iš mokytojų.
„Ji tikrai ir pati supranta, kad jos emocijos nevaldomos. Tai nepadeda ir jai pačiai, nes ji mato, kad neturi draugų, kad jai sunkiai sekasi mokykloje. Prieš dešimtąjį gimtadienį ji pradėjo brolių klausinėti, gal šie gali į jos gimtadienį pasikviesti savo draugų, nes ji draugų neturi. Man taip suspaudė širdį. Kad ir kaip nori turėti draugų, jai neišeina.
Suprantu, nors esame suaugę, suprantame tokio elgesio priežastis, esame plačiai įsigilinę į jos situaciją, bet vis tiek trūksta kantrybė. O vaikams dar įdomiau, kodėl ji taip elgiasi, kodėl tokios emocijos, kodėl ji cypia“, – apgailestauja Rasa.
Apie Lauros iššūkius Rasa informavo ir klasės vaikų tėvus, mokyklos bendruomenę. Nors vaikams kylančius išbandymus suprasti sunkiau, Rasa apgailestauja, kad ir suaugusiems trūksta supratimo, kas yra emocijų ir elgesio sutrikimai. Dėl to Laura sulaukia pastabų ne tik mokykloje, bet ir kitose aplinkose.
„Jai ant kaktos neparašyta, kad turi emocijų ir elgesio sutrikimą, o elgesys tikrai turi labai daug asocialumo bruožų. Parduotuvėje iki šiol negalime labai ramiai su ja eiti, nes ji ima daiktus. Atrodo, neišauklėto vaiko požymiai, bet tai niekaip su tuo nesusiję, tiesiog yra toks sutrikimas“, – dalijasi Rasa.
Ji pabrėžia – žinoma, kad elgesys yra netinkamas, tačiau svarbu suprasti tokio elgesio priežastis: „Nėra taip, kad ji nežinojo, kad mes apie tai nekalbėjome. Tiesiog yra dalykų, stipresnių už ją, stipresnių už mus ir už mūsų šeimą.“
Rasa pasakoja, kad dėl Lauros elgesio kyla problemų ir mokyklos bei būrelių aplinkoje. Iš pradžių visi nori su ja dirbti, o po savaitės ar dviejų jau sako, kad tolesnis darbas kartu neįmanomas.
„Laura visada padaro gerą pirmąjį įspūdį, nes yra labai drąsi, komunikabili, noriai bendrauja ir siekia dėmesio, bet vėliau viskas išlenda ir tada jau girdime, kad nepavyks. Vis kur nors einame ir vis neišeina. Ji ir pati tai mato, ir mumyse mato nusivylimą. Nesakome to, bet vis tiek matosi, kad treneriai vėl nori pasikalbėti, o aš suprantu, kad jau tikrai ne pagyrimus sakys“, – teigia Rasa.
Ėmė vengti didesnių susibūrimų ir renginių
Dėl įvairių neigiamų patirčių Rasos šeima ėmė vengti būrelių ar ekskursijų, didesnių renginių, kuriuose Laurai gali būti per sunku.
„Pradedame atsiriboti, tikrai privengiame veiklų. Taip darome ir dėl jos pačios, kad būtų mažiau dirgiklių, bet iš dalies ir mums labai nelengva kiekvieną kartą vis gauti tą grįžtamąjį ryšį, kad ji vėl ką nors blogo padarė, susimušė. Saugodami ir mūsų, ir jos sveikatą bei sveiką protą, stengiamės subalansuoti visas veiklas“, – dalijasi Rasa.
Namų aplinkoje, tarp šeimos narių, Laurai sekasi daug geriau – šeimoje yra aiški struktūra ir aplinka, mergaitė gali ramiai pabūti savo kambaryje. Daugiau iššūkių kyla didesniuose renginiuose, kuriuose yra daugiau žmonių ir įspūdžių.
„Nesvarbu, ar emocijos yra geros, ar blogos – nesvarbu, ar ji su kuo nors susipyko, ar kaip tik įvyko kas nors labai smagaus, pavyzdžiui, mokytoja pasakė, kad visi klasėje žiūrės filmą. Laura iš to jaudulio pradeda spiegti, elgiasi ne taip, kaip visuomenė tikisi“, – pastebi Rasa.
Būnant su šeima, Laurai dažnai užtenka priminti, kad taip elgtis nereikėtų, ir ji su užtikusiomis emocijomis susitvarko. Tiesa, trūkstant savikontrolės, vis vien reikalinga nuolatinė mergaitės priežiūra.
„Būna, kad reikia pasakyti griežčiau, bet jai užtenka tų kelių žodžių, tada, atrodo, ji lyg atsibunda, supranta, kad ne taip daro. <…> Pavyzdžiui, pasakai pastabą ir ji meta rankose laikytą pagalį, nors su juo jau prie mašinos ėjo. Nuolat turi eiti iš paskos ir sakyti.
Namuose ji nieko blogo nedaro, tik būna, kad užsisvajoja, užsižiūri, nepabaigia ko nors daryti. Laura išsidėlioja dešimt knygučių, dešimt segtukų, dar ko nors, nes pradėjo tvarkytis, tada – skaityti, o galiausiai visas kambarys suverstas. Jos ketinimai dažnai geri, bet jai tiesiog neišeina taip, kaip ji norėtų įgyvendinti savo sumanymą“, – šypsosi Rasa.
Kiek lengviau vasarą, kai Laurai atostogos ir ji pailsi nuo mokyklos aplinkos. Tiesa, prieš rugsėjį tėvai psichologiškai ruošiasi, kad iš mokytojų vėl sulauks įvairių nerimą keliančių žinučių. Rasa svarsto, kad įtraukusis ugdymas kartais taip pat kelia nemažų iššūkių. Jos manymu, jis tikslingas ne visais atvejais, nes ir vaiko interesai gali būti kitokie.
„Galbūt tik suaugusieji galvoja, kad vaiką labai reikia įkišti tarp 30 kitų vaikų ir jam bus geriau. Būna, vaikas labai jautrus, jį baisiausiai erzina garsai ir prisilietimai, o mes jį dar įkišame į tokią aplinką ir tada stebimės, kodėl kažkas nepavyksta, ir kaltiname visus aplinkinius“, – svarsto Rasa.
Jei Laurai mokykloje pasiūlytų kokią nors alternatyvą, pavyzdžiui, galimybę dalį dienos pabūti atskirai nuo kitų vaikų, kabinete su specialistu, Rasa su tuo sutiktų: „Suprantu, kad specialistai, matydami situaciją realiu laiku, žino, kada vaikas pervargsta, kada jam būna per daug žmonių.“
Šiandien Laura mokykloje gauna psichologo ir specialiojo pedagogo pagalbą, kurį laiką taip pat lankėsi pas kitą psichologą, lankė įvairias terapijas.
Į šeimos gyvenimą įnešė daugybę spalvų
Nors iššūkių netrūksta, Rasa džiaugiasi, kad Laura į šeimą įneša daug spalvų ir visus išmoko daugybės dalykų. Pavyzdžiui, drąsos: „Būna, kad kur nors reikia ko nors paklausti, o ji pasisiūlo tai padaryti. Kartais ji drąsesnė už mus visus kartu sudėjus.“
Rasa taip pat šypsodamasi sako, kad Laura – labai aktyvi, ji nori visur dalyvauti, būti pirma, todėl savo jėgas noriai išbando įvairiuose konkursuose, deklamuoja eilėraščius.
„Ji tiesiog yra vijurkas. Aišku, mes nespėjame su tuo tempu“, – juokiasi Rasa.
Ji džiaugiasi, kad mergaitė savo pasirodymų metu vis dažniau pasigenda šeimos – atsisuka ieškodama jų tarp žiūrovų: „Man jau gera dėl to, kad ji atsisuko, bent pažiūrėjo, bent prisiminė, kad ji ne viena. Šeimoje ji tikrai labai pritampa.“
Kadangi kiti šeimos nariai gerokai ramesni nei Laura, Rasa pastebi, kad mergaitė namuose taip pat nusiramina, o tada pasiekia ir geresnių rezultatų. Džiugina ir tai, kad Laura daug skaito ir yra kūrybinga, pati kuria ir rašo istorijas.
„Stengiamės, kad savo emocijas ji galėtų išreikšti kitu būdu – per veiklas, kūrybą, rašymą, deklamavimą“, – pasakoja Rasa.
Ji pabrėžia – Laura jau dabar turi bendruomenę, kuri ja domisi ir rūpinasi, o tai – didelė laimė: „Ji papildo mūsų bendruomenę, būna tikrai labai daug linksmų istorijų, kaip iš kokio filmo, manau, kad į mūsų kasdienybę ji tikrai įneša labai labai daug visokių spalvų.
Tai yra ir iššūkis, ir nuotykis – labai didelis ir labai stiprus. Tikrai būna visokių akimirkų, bet tais atvejais, kai ji su broliais žaidžia krepšinį, pasižiūrime su vyru, o jis sako: na, kur kitur ji galėtų būti? Tada prisimenu, kad mes ją priglobėme su ta mintimi, kad jos niekas neaplankė, pas ją niekas neatėjo. Dabar pas ją ateina žmonės – kad ir ne visai jos draugai, bet brolių draugai irgi atėjo į jos gimtadienį“, – sako Rasa.
Ji šypsosi, kad, broliams paaugus, šių interesai nuo Lauros pomėgių skiriasi, o vyresnieji vaikai jaunėlę mėgsta ir paerzinti, bet vaikai atranda bendrų veiklų.
„Laura visada eina į berniukų kambarį, bando to dėmesio išpešti, bando juos mėgdžioti. Dabar broliai jau paaugliai, jiems jau sesė su savo šunyčiais patruliais nelabai įdomi, bet ji labai nori su jais bendrauti“, – pasakoja Rasa.
Vaikus labiausiai suvienija įvairūs lauko žaidimai – broliai su sese dažnai žaidžia krepšinį, futbolą, slėpynių. Tiesa, šypsosi Rasa, broliai jaunėlei nenori nusileisti, todėl Laurai tenka ir baudas atlikti, ir ji turi labai stengtis, kad spėtų su vyresniais broliais.
„Nors perpus mažesnė, ji vis tiek daro visokius atsispaudimus, nes broliai pasakė, kad taip reikia daryti“, – šypsosi Rasa.
