Čmilytė-Nielsen įspėja: Lietuvos valdžios chaosas griaLietuva saugumo požiūriu klimpsta, o chaotiškoje tarptautinėje arenoje laviruoti galinčių autoritetų Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje – trūksta. Taip sako buvusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Tai nėra gera žinia mums“, – konstatuoja opozicijoje dirbančio Liberalų sąjūdžio pirmininkė.
Jos teigimu, šiuo metu vienas didžiausių galvosūkių šaliai yra Baltarusijos klausimas. JAV laikysena dėl Minsko pasikeitė, o paskutiniai premjerės Ingos Ruginienės pasisakymai, pasak parlamento vicepirmininkės, kelia nerimą.
„Premjerės pareiškimai yra labai ydingi, nes jie parodo kapituliaciją prieš hibridines atakas“, – teigia politikė.
Anot liberalės, būtina suprasti, kad Aliaksandro Lukašenkos Baltarusija yra Rusija. O tai, tęsia ji, suponuoja visus atsakymus į šiuo metu keliamus klausimus dėl trąšų tranzito ar politinių santykių su Minsku peržiūrėjimo.
„Aš netikiu naratyvu, kad mes kažkaip galime Lukašenką atkabinti nuo Putino“, – sako ji.
Tačiau, ką daryti, jei Lietuvos saugumui nepamainomi amerikiečiai ir toliau ragins šiltinti santykius su autoritarine kaimyne? Galbūt tikrai verta dėti daugiau pastangų, kad įvyktų Lietuvos atstovų susitikimas su Donaldu Trumpu?
- Čmilytės-Nielsenteigimu, čia didelių vilčių nereikėtų turėti. Ne tik dėl to, kad suorganizuoti tokį susitikimą sunku. Net pavykus tai padaryti, konstatuoja liberalė, tiek I. Ruginienei, tiek Gitanui Nausėdai Ovaliajame kabinete būtų sunku.
„Esame matę kitų kietų lyderių, kurie su prezidentu Trumpu sėdėdami Baltuosiuose rūmuose patenka į žiauriai nepatogias pozicijas. Čia reikia ir didžiulio diplomatiškumo, ir patirties, ir išmanymo, ir sėkmės“, – sakė ji.
Politikė neslepia kritiškos nuomonės kalbėdama apie visus tris svarbiausius šalies pareigūnus.
„Juozo Oleko ryškiausia savybė yra tai, kad jis daro viską, kad tapęs Seimo pirmininku juo ir išliktų“, – teigia ji, pridurdama, kad tiek kai kurie pirmininko pareiškimai, tiek socialdemokratų laikysena ją tiesiog trikdo.
„Socialdemokratų partija tapo pelke, kurioje nebeaišku, kokios yra vertybės“, – kalbėjo politikė.
- Čmilytė-Nielsen turi griežtų pastabų ir premjerei I. Ruginienei. Anot liberalės, Vyriausybės vadovė yra tiesiog nekompetentinga.
„Man kelia nerimą jos kompetencijos trūkumas (…) Jai daugelyje sričių trūksta patirties ir žinių. (…) Ryškiai per daug asmeninių ambicijų ir labai mažai valstybinio mąstymo“, – konstatuoja Seimo narė.
– Šiuo metu kalbame apie grėsmes, globalias turbulencijas, apie neapibrėžtą ateitį tarptautinėje politikoje. Ponia Nielsen, kaip jums atrodo, ar situacija darosi vis klampesnė, sudėtingesnė, ar visgi viskas vyksta daugiau mažiau stabiliai: mes, kaip valstybė, važiuojame panašiai klampios struktūros keliu jau ne vienerius metus?
– Aš manau, kad klimpstame vis giliau – neapibrėžtumas ir chaosas tik didėja dėl įvairių priežasčių. Iš dalies mes visi esame sėdintys tokiame traukinyje. Tradiciškai traukinio mašinistas buvo JAV ir mes šiuo mašinistu pasitikėdavome kolektyviai. Dabar jis yra labai neprognozuojamas. Manau, kad dabar esame dezorientacijos, nežinojimo, kaip reaguoti, laikotarpyje, nežinojimo, į ką verta reaguoti, o į ką neverta. Tai yra perinamasis laikotarpis, kada mes – Lietuvos, Europos politikai – turime susigaudyti naujoje realybėje. Realybėje, kurioje, bent jau žodžiu, JAV atsitraukinėja iš Europos. Gyvename vis didėjančių iššūkių metu. Rusijos karas prieš Ukrainą, didėjantys Rusijos kariniai pajėgumai – tai didina neapibrėžtumą.
– Keičiasi ir anksčiau suteiktos vertės saugumo kriterijams: kas yra ir kokie yra mūsų partneriai, kokios yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kokios vertės ir reikšmės iš tikrųjų yra tarptautinė teisė. Tokie klausimai. Ar gali būti, kad mes ateiname į aplinką, kurioje iš tikrųjų suprasime, ką reiškia būti mažąja valstybe?
– Taip. Vis įvyksta kažkas naujo ir kai kurios šalys sako, kad mes kviečiame laikytis tarptautinės teisės ir taisyklių. Tačiau dažnai pats pareiškimas skamba neadekvačiai. Kai žvelgi į dabartinę situaciją, supranti, kad nebeliko ankstesnės tvarkos, ji keičiasi. Atrodo, kad vėluojame kviesdami valstybes laikytis tos tvarkos, kuri de facto perauga į kažką kitą. Taip, mažajai valstybei tai yra labai pavojingas laikotarpis, jis yra labai nepalankus. Bet Lietuvos užsienio politikos stiprybė visada buvo kuriant koalicijas. Kodėl mes čia buvome sėkmingi? Nes Lietuvos užsienio politika ilgus metus daugiau mažiau buvo konsensuso rezultatas: kai siekėme NATO ir ES, o ir po to turėjome platų konsensusą. Tada nereikėjo ginčytis tarpusavyje. Galėjome transliuoti nuoseklią ir nuspėjamą poziciją į išorę. Dėl to mes galėjome valstybės santykinį svorį kilstelėti ir iš mažosios valstybės tapti vidutinės galios jėga. (…)
– Šią savaitę JAV prezidentas Donaldas Trumpas kalbėjo, kad NATO be JAV yra popierinis tigras, o JAV gali iš Aljanso pasitraukti. Tada liks tik popierinis tigras ir tą, kaip akcentavo Trumpas, Rusija puikiai žino. Mūsų aukščiausi asmenys, prezidentas ir premjerė sureagavo į šiuos pasakymus. Akcentuotos jau ne kartą kartotos tezės: NATO yra Lietuvos saugumo pagrindas, mes pasitikime NATO ir JAV. Kaip jūs manote, ar šios tezės atitinka tą realybę, kurią šiuo metu perbraižo Baltieji rūmai? Apie ką dabar turi būti kalbėjimas? Ar tai turi būti politinis balansavimas, siekiant neiššaukti reakcijų? Ar, visgi, reikia stengtis kalbėti adekvačiai esamai realybei?
– Visų pirma, aš suprantu, kodėl prezidentas ar premjerė, užimdami savo pozicijas, siunčia labai subalansuotas ar net nuolankias žinutes. Taip daro nepaisant to, kokie pasisakymai ateina iš Baltųjų rūmų. Tačiau būtume nenuoširdūs, jei nepasakytume akivaizdžių dalykų – prezidentas Trumpas labai mėgsta būti dėmesio centre, jis daro labai daug pareiškimų. Tačiau pareiškimai apie NATO kaip popierinį tigrą yra be jokios abejonės parankūs Rusijai ir neparankūs konkrečiai mums ir NATO. Kalbėjimas apie NATO tarsi JAV nebėra NATO dalis… Tai silpnina bendrą Aljanso poziciją. Kaip ir dvišalis takelis su Lukašenkos režimu.
– Jūs sakote, kad Trumpas mėgsta dėmesį, iš čia jo ir pareiškimai. Ar galima visa tai nurašyti retorinei bravūrai? Suprask, Trumpas tiesiog kalba kas jam ant liežuvio, o sprendimai – už jų juk visa institucinė Amerika. Kitaip tariant, yra sakančių, kad reikia atskirti Trumpo kalbas nuo sprendimų, tad nereikėtų labai sureikšminti to, ką kalba prezidentas. Kaip jūs manote, ar nereikia sureikšminti Trumpo kalbų?
– Kai kalba prezidentas Trumpas – net jei jo pasisakymai ir prieštaringi, ir skirti savai auditorijai – jo žodžius reikia vertinti rimtai. Faktas, kad Trumpo administracija palaiko Orbaną Vengrijoje, legitimizuoja Putiną (buvo susitikimas Aliaskoje), mažina sankcijų režimą Rusijai. Tai silpnina Europos saugumą. Ir tai nėra gera žinia mums. Ar JAV institucijos atsilaikys, ar Kongresas išliks saugikliu? Belieka tik tikėtis.
Tai silpnina Europos saugumą. Ir tai nėra gera žinia mums. Ar JAV institucijos atsilaikys, ar Kongresas išliks saugikliu? Belieka tik tikėtis.
- Čmilytė-Nielsen
Bet mes savo darbus turime daryti. Kai Inga Ruginienė su jumis kalbėjo, ji paminėjo A, B, C scenarijus. Aš manau, kad tas pareiškimas buvo geras ta prasme, kad reikėtų galvoti apie scenarijus. Bėda buvo, kad po to pareiškimo nieko nebuvo. Jis buvo tuščias.
– Dabar premjerė sako, kad nebeklausinėkite manęs apie planus A, B, C, nes pasikeitė situaciją – Grenlandijos ir JAV konflikto kaip ir nebėra.
– Taip, Grenlandijos atvejo nebėra, bet yra karas prieš Iraną, yra degalų kainų šuolis…
– Grenlandijos atvejo šiandien nėra.
– Taip, šiandien nėra, bet jis gali būti už savaitės. Situacijos neapibrėžtumas nė kiek nesumažėjo nuo to laiko. Man atrodo, kad save raminti mintimis, kad viskas nurims… Aš manau, kad JAV vidaus politinei situacijai kaistant, tikėtina, kad mes dar sulauksime įvairiausių pareiškimų. O kol kas artimiausiu klausimu aš matau santykį su Lukašenkos režimu. Šis klausimas dabar yra ant premjerės, prezidento ir užsienio reikalų ministro stalo. Galų gale, tai ir klausimais koalicijai. Akivaizdu, kad koalicijoje verda diskusijos šia tema. Aš šį klausimą matau kaip testą užsienio politikai.
– Tai labai įdomus klausimas. Išryškėjo iš esmės dvi viena kitai oponuojančios paradigmos. Pirmoji yra tai, kad nereikia keisti politikos dėl Baltarusijos, nes Lukašenkos režimas yra pats iš savęs ydingas. Jis yra neatskiriamas nuo Rusijos, nes Rusija ir Baltarusija yra vienas organizmas. Būtent tai atsako ir į visus keliamus klausimus: tiek dėl trąšų tranzito, tiek dėl politinio kalbėjimosi. Antra paradigma – mes turime būti lankstūs, prisitaikyti prie besikeičiančios tarptautinės erdvės, net jei ji mums nepatinka. Juk politikos esmė ir yra interesų derinimas. Todėl lankstumas yra dorybė, o ne nuodėmė. Taigi, reikia įsiklausyti ir įsižiūrėti, ką daro amerikiečiai, kaip formuojasi tarptautinė aplinka. Tad nereikia bijoti pakalbėti su Minsku – gal viceministrų lygiu, ką siūlo JAV specialusis pasiuntinys Baltarusijai Johnas Coale. Čia tarsi per vidurį premjerė ir prezidentas. Jie sako, kad kažkokių sąlygų reikia, kad būtų galima kalbėtis. Kaip jūs tai matytumėte?
– Visiems, kurie sako, kad amerikiečiai taip daro, tad turime ir mes – man iš karto kyla kitas klausimas: amerikiečiai juk kalba su Putinu, ar tai reiškia, kad ir Lietuva turėtų tai daryti, sekdama pavyzdžiu? Mano atsakymas yra tikrai ne. Kitas dalykas – nuskambėjusios premjerės įvardytos sąlygos: hibridinių atakų sustabdymas ir politinių kalinių klausimas. Bent jau aš taip supratau jos įvardintas sąlygas.
– Yra kelios, kurių ji neįvardino.
– Taip. Bet premjerės pareiškimai yra labai ydingi, nes jie parodo kapituliaciją prieš hibridines atakas. Tai reiškia, kad režimas, kuris pradeda mus pulti hibridinėmis atakomis, pasiekia savo tikslų. Tokiu atveju mes nusileidžiame jam, tarsi sakydami: mes nebegalime apsiginti nuo hibridinių atakų, tad jūs sustabdykite puolimą ir mes darysime tai, ko jūs norite. Ką šioje vietoje ignoruoja Inga Ruginienė? Ji ignoruoja Rusijos karą prieš Ukrainą, kurioje Baltarusija dalyvauja. Ne taip, kaip Rusija, bet dalyvauja.
– Jūsų pozicija atsiremia į tai, kad Baltarusija yra Rusija.
– Taip, Lukašenkos Baltarusija yra Rusija. Aš netikiu naratyvu, kad mes kažkaip galime Lukašenką atkabinti nuo Putino. Taip pat nėra Rusijos ir Baltarusijos ekonomikų. Tai yra tas pats katilas. Tad prekyba, bet kokie ekonominiai santykiai su Baltarusija yra santykiai su Putino režimu.
– Ką tada reikėtų daryti? Kaip atlaikyti tą frontą? Kaip įtikinti Baltuosius rūmus, kad čia jokių pokyčių neturėtų būti?
– Mes, šio regiono šalys, Lietuva – ypač dėl savo sienos ir patirties – esame unikalioje situacijoje. Tokią istoriją turėtume perduoti tiems patiems amerikiečiams. Ir dar vienas dalykas – tiek Rusijos, tiek Baltarusijos režimui būtų nepaprastai saldu pamatyti Lietuvą tampant ES sankcijų laužytoja ar vetuotoja.
– Pastaruoju metu kabama, kas turėtų nuvažiuoti pas Trumpą: premjerė ar prezidentas. Gal būtų vienas iš tų planų, neatskleistų A, B, C – nuvažiuoti pas Trumpą ir pasakyti tiesiai šviesiai. Kuris, jūsų manymu, tokiai hipotetinei situacijai tinkamesnis?
– Geras klausimas. Pirmiausia, aš nežinau, ar toks susitikimas su Trumpu yra realistiškas. Kitas dalykas – mes esame matę kitų kietų lyderių, kurie su prezidentu Trumpu sėdėdami Baltuosiuose rūmuose patenka į žiauriai nepatogias pozicijas. Čia reikia ir didžiulio diplomatiškumo ir patirties, ir išmanymo, ir sėkmės.
– Kuris geriau atlaikytų Baltųjų rūmų performansą, jei toks būtų surengtas?
– Manau, kad abiem būtų sunku (juokiasi).
– O jei rimtai. Prezidentas kalbėjo šia tema ir tarsi užsiminė, kad įmanoma ten nuvažiuoti, tačiau tereikia kažką pasiūlyti. Negalima tuščiomis rankomis važiuoti, sakė prezidentas, o kai turėsime ką nuvežti, suprask, kad vizitas tik laiko klausimas. Visgi, jūs sakote, kad ir premjerei ir prezidentui būtų sunku patekti.
– Mūsų koziris – gynybos biudžetas. Prezidentų susitikimas ar Baltijos valstybių vadovų susitikimas su prezidentu Trumpu galėtų įvykti per tai, kad esame NATO rytinio flango valstybės. Ar jis būtų naudingas? Žinoma, tai būtų svarbus žingsnis. Tai prezidentinis lygmuo. Tačiau viskas labai greitai keičiasi. Grenlandijos pavyzdys tą rodo. Danija buvo pavyzdinė JAV sąjungininkė, bet staiga tapo atakų objektu.
– Pakalbėkime šiek tiek plačiau apie valstybių vadovus. Jūs minėjote globalų traukinį, kurio mašinistu buvo JAV. O kaip su Lietuvos transporto priemone, kuri važinėja globaliu dumblu, ir jos vairuotojais? Čia galima kalbėti apie prezidentą, Seimo pirmininką ir premjerę. Pradėkime nuo Seimo pirmininko, nes jūs buvote parlamento vadovė ankstesnėje kadencijoje. Kokia mintis pirmoji šauna į galvą, kai pamatote ar išgirstate Juozą Oleką?
– Kaip čia dabar pasakius… Seimo pirmininkas yra ta figūra, kuri turi ieškoti konsensuso ir balansuoti. Toks yra Seimo pirmininko darbo aprašymas. Bet Juozo Oleko ryškiausia savybė yra tai, kad jis daro viską, kad tapęs Seimo pirmininku juo ir išliktų. Man atrodo, kad jis vengia bet kokios konfrontacijos su chuliganiškai besielgiančiais mažaisiais koalicijos partneriais. Mane trikdo netiesos sakymas apie konkrečius įstatymo projektus. Pavyzdžiui, apie LRT įstatymo projektą. Pavyzdžiui, kad naujasis projektas atsižvelgia į Venecijos komisijos pastabas. Aš tame matau baimę nebebūti Seimo pirmininku, nes, matyt, yra pasakyta, kad koalicijos partneriai ištrauks palaikymą jam iš po kojų.
– Jūs sakote, kad Olekas atstovauja ne Seimo, bet savo išlikimo pareigose interesams?
– Aš tai įžvelgiu kur kas ryškiau, nei buvo kitų Seimo pirmininkų veikime.
– O gal toks yra socialdemokratų interesas?
– Jų interesų yra daug ir įvairių. Žvelgiant į juos, trikdo tai, kad socialdemokratų partija tapo pelke, kurioje nebeaišku, kokios yra vertybės, kokios linijos, koks požiūris į žmogaus teises. Nebėra dominuojančios linijos. Dabartinė socialdemokratų partija ir Juozas Olekas tai simbolizuoja. Ji pagal savo veikimą labai priartėjo prie „aušriečių“ ir Žemaitaičio. (…) Jokio aštresnio žodžio iš socialdemokratų „aušriečiai“ nėra sulaukę. Pastaruoju metu yra užsidarymas ir pasakymas: aš nenoriu apie tai kalbėti.
Žvelgiant į juos, trikdo tai, kad socialdemokratų partija tapo pelke, kurioje nebeaišku, kokios yra vertybės, kokios linijos, koks požiūris į žmogaus teises. Nebėra dominuojančios linijos.
- Čmilytė-Nielsen
– Olekas, kalbėdamas apie koaliciją su „aušriečiais“, sako, kad braškantis medis gyvena ilgiau.
– Gražus posakis. Taip, gal toks medis ir gyvena ilgiau, bet kai ant to medžio sėdi visa Lietuva ir kai pradeda šakos lūžinėti… Aš matau, kaip pelkėje grimzta valstybės perspektyvos. Mes tai pamatysime netrukus, kai sumažės žiniasklaidos laisvės indeksas ir panašiai. Todėl faktas, kad jų medis braška, būtų tik pusė bėdos. Bet kai jis daro įtaką viskam – tai jau visų problema. Taigi, Žemaitaitis ir „aušriečiai“ yra pakankamai artimi daliai socdemų. Jie tinka pagal požiūrį, jie randa bendrą kalbą. Todėl jie gali atlaidžiai žiūrėti į visus nusižengimus.
– O kaip prezidentas? Ar jis dirbdamas šalia socialdemokratų suformuotos daugumos yra kitoks nei tada, kada jūs buvote Seimo pirmininkė?
– Taip, ankstesnėje kadencijoje jis buvo kur kas reiklesnis. Ypač Vyriausybės atžvilgiu.
– Ar jis yra stipresnis, ar silpnesnis?
– Jis silpnesnis. Aš manau, kad prezidentas prarado labai daug. Net neabejoju, kad jis dabar tai puikiai suvokia. Jis investavo savo sukauptą politinį autoritetą į šią koaliciją. Vietoje to, kad būtų viršpartinis prezidentas, jis pernelyg suartėjo su koalicija ir tapo tiesiog vienu iš koalicijos partneriu. Tai atsiliepė jo vertinimui.
– Bet dabar, kalbėdamas apie koalicijos reikalus, prezidentas sako, kad gana – socialdemokratai, užteks svarstyti, atėjo metas daryti, keiksite koalicinį partnerį. Be to, jis pažymi: „Ne kartą sakiau, kad sunkiai suprantu koaliciją, kuri vadovaujasi skirtingomis vertybėmis“. Tokia buvo jo citata.
– Jis turėjo unikalią galimybę vasarą… Juk vasarą buvo koalicijos perkrovimas ir buvo puiki galimybė ištaisyti klaidą. Prezidentas turi neformalią galią ir galėjo pasakyti, kad aš tokios koalicijos nelaiminu, jūs turite kitaip susidėlioti dalykus. Tačiau jis to nepadarė.
Prezidentas turi neformalią galią ir galėjo pasakyti, kad aš tokios koalicijos nelaiminu, jūs turite kitaip susidėlioti dalykus. Tačiau jis to nepadarė.
- Čmilytė-Nielsen
– Kodėl?
– Turiu tokią teoriją. Kai koalicijoje yra toks veikėjas kaip Žemaitaitis, visi kiti politikai, kurie yra šalia „aušriečio“, atrodo labai gerai. Iš esmės jis sugeria visą neigiamą dėmesį. Tu gali būti tiesiog savimi ir atrodysi visa galva aukštesnis kaip politikas. Tai tiesiog patogumas. Patraukus „Nemuno aušrą“ – būtų nepatogu. Reikėtų šnekėtis su opozicija ir panašiai. Tad kai patogumas išmainomas į principingumą – tenka sumokėti nemažą kainą.
– Bus prezidento rinkimai, vis dažniau pasirodo apklausos su kandidatais. Jūs galvotumėte dalyvauti?
– Anksti apie tai galvoti. Aš manau, kad Liberalų sąjūdis turėtų turėti savo kandidatą 2029 metų rinkimuose.
– Jūs šioje atrakcijoje dar nesate dalyvavusi. Matytumėte save?
– Man neteko, bet manau, kad liberalai turėtų turėti savo kandidatą. O kas juo taps – mes turime laiko apsispręsti.
– Logiška, kad tokiu atveju partijos pirmininkė būtų siūloma pirmu numeriu. Save įsivaizduotumėte? Dar įsivaizduokite, kad Kasčiūnas dalyvauja, Vėgėlė, Sinkevičius…
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad turiu sprendimą. Akivaizdu, kad, kaip partijos pirmininkė, aš galvoju apie 2027 ir 2028 metų rinkimus.
– Gerai, dabar apie premjerę. Ji pastaruoju metu diskusijų centre atsirado dėl savo aktyvumo užsienio politikoje. Yra manančių, kad Ruginienė taip daro, nes nebenori važinėti ir komentuoti šalia Nemuno, ji nori atsistoti ir kalbėti prie Misisipės. Kokia jums pirmoji mintis ateina, žvelgiant į jau virš pusmečio dirbančią premjerę?
– Taip, jos aistra užsienio politikai yra naujas pavasarinis dalykas. Aš sakyčiau, kad premjerė nori bėgti nuo vidaus problemų į užsienio politiką. Akivaizdu, kad ji yra politikė, kuri yra puikios nuomonės apie save. Tai geras bruožas politikoje, nors savikritikos trūkumas gali pakišti koją. Dažnu atveju, manau, tai jai ir pakiša koją. Dabar I. Ruginienės, kaip ministrės pirmininkės, laukia tikras testas. Tas testas yra tikra krizė dėl degalų kainų augimo, dėl blogėjančių ekonominių prognozių. Iki šiol jai tekdavo koalicijos reikalai ir reikaliukai, išskyrus Baltarusijos hibridinę ataką su balionais, su kuria nebuvo susitvarkyta. Buvo daug blaškymosi, buvo atsisakymas ar net draudimas socialdemokratams Seime priimti rezoliuciją dėl hibridinės atakos… Tai buvo blaškymosi ir nuomonės neturėjimo parodymas.
Dabar mane neramina du dalykai. Mūsų pasiruošimas saugumui ir gynyba. Šiuo klausimu pasiruošimas yra lėtas. Antras dalykas, kuris neramina, yra tai, kad ši, veikiausiai mažiausiai kompetentinga Vyriausybė iš visų buvusių, turi labai didelį apetitą statyti savo žmones į įvairias pozicijas. Kai ministras Juras Taminskas atleidžia oro uostų valdybą, kuri sudaryta iš aukščiausio lygio ekspertų, man į akis krenta, kad vidutinių kompetencijų ministrai atsikrato aukšto lygio ekspertų.
Jos aistra užsienio politikai yra naujas pavasarinis dalykas. Aš sakyčiau, kad premjerė nori bėgti nuo vidaus problemų į užsienio politiką.
- Čmilytė-Nielsen
– O kalbant apie užsienio politiką – buvo iš Prezidentūros signalų, kad kelia nerimą premjerės aktyvumas užsienio politikoje. Ar jums kelia nerimą Inga Ruginienė premjerės pareigose?
– Taip, man kelia nerimą jos kompetencijos trūkumas. Akivaizdu, kad ji atėjo į politiką visai neseniai, ji neseniai tapo politike. Praktiškai iš karto gavo aukščiausias pareigas. Jai daugelyje sričių trūksta patirties ir žinių. Todėl toks užsiangažavimas užsienio politikoje… Klausimas turėtų būti ne ar aš galėčiau nuvažiuoti kažkur, klausimas turėtų būti – ką aš galiu pasakyti, ar aš turiu įdirbį, ar turiu gebėjimą ištransliuoti reikalingas žinutes, ar aš turiu diplomatinį suvokimą. Ryškiai per daug asmeninių ambicijų ir labai mažai valstybinio mąstymo.
O kalbant apie atstovavimą įvairiuose formatuose, dabartinėje pavojingoje situacijoje būtų gerai, kad premjerė su prezidentu kalbėtų apie bendras pozicijas ir kad būtų kuo mažiau galimybių mūsų nedraugams kalti pleištų tarp Seimo, Vyriausybės, prezidento. Nes kai koalicijos viduje veikia žmonės, kurių interesai akivaizdžiai kertasi su mūsų valstybės vakarietiška, NATO ir ES kryptimi, mes turime didžiulį iššūkį. Tad kurti naujus ambicijų lauželius yra pavojinga.
– Tai jūs sakote, kad premjerė… Žinote, vartant archyvus apie pirmuosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus, aš kažkada aptikau spalvingą vieno tuometinio politiko pasakymą: nebijokite Rusijos tankų, bijokite Prunkienės. Ji tuo metu ėjo premjerės pareigas. Ar jūsų pozicija panaši?
– Negirdėjau tokio pasakymo (juokiasi). Nežinau, gali spėlioti, kas būna pasakoma, gal tokių baisių klaidų ir nedaroma. Bet pats požiūris – pavyzdžiui, grįžtant prie užsienio kelionių – pats požiūris į atstovavimą Lietuvai, kad tai labiau galimybė nuvažiuoti kažkur su šeima. Tai naujas precedentas.
– Apie visus valstybės vadovus atsiliepiate kritiškai. Esate opozicijoje ir tai natūralu, net jei ne itin objektyvu. Bet apibendrinkime visą šią trijų asmenų ašį.
– Lietuvai labai reikia autoritetų ir reikia autoritetų politikoje. Prezidentas, kuris jau turi daug patirties, yra tas lyderis, kuris galėtų juo vis dar būti. Dėl I. Ruginienės ir J. Oleko… Aš neatmetu, kad per šią kadenciją dar bus pasikeitimų šiose pozicijose. Mes galime pamatyti naujus asmenis. Nesvarbu, kad aš esu opozicijoje. Nenoriu linkėti, kad žmonės, pažiūrėję į oficialius aukščiausius Lietuvos vadovus, jaustų nusivylimą.
