Lietuvoje gimusi ukrainietė Inha Čekinda – jūrų pėstininkė, kuri gindama Mariupolį pateko į Rusijos nelaisvę. Šiandien ji atvirai pasakoja apie tai, ką teko išgyventi. Jos liudijimas – kraupi Rusijos kalėjimų realybė, kuri primena kankinimų lagerius, o ne XXI a. pasaulį.
Į nelaisvę – iš Mariupolio bunkerio
Karui prasidėjus, Inha tarnavo 1-ajame jūrų pėstininkų batalione. Nors jai buvo įsakyta trauktis į užnugarį, moteris liko ginti Mariupolio kartu su kitais kariškiais. Slėpėsi Iljičiaus gamyklos bunkeryje, kol rusai apsupo miestą. Galiausiai Inha, kartu su daugiau nei šimtu moterų – karių ir medikių – buvo paimta į nelaisvę.
Kalinimo vietos keitėsi, bet žiaurumas išliko
Per pusmetį Inha buvo laikoma keturiose skirtingose vietose – nuo Olenivkos Ukrainoje iki moterų kolonijų gilumoje Rusijoje. Ypač kraupūs išgyvenimai ją ištiko Taganroge – čia, anot jos, ir prasidėjo tikras pragaras.
„Jie mušė, žemino, grasino išprievartauti ar net nužudyti. Vieną kartą karininkas pasakė: ‘Dulkinsiu, kol sustos pulsas’,“ – sunkiai sulaikydama ašaras kalbėjo Inha.
Smurtas, prievarta ir psichologinis teroras
Moterys buvo mušamos, kankinamos, verčiamos atlikti žeminančius veiksmus. Inha pasakojo, kaip buvo verčiama simuliuoti oralinį seksą su mediniu plaktuku, kad apsaugotų jaunesnę bendražygę nuo prievartos. „Tai buvo ne žmogus, o pabaisa. Jis net cigaretes gesino man į ranką“, – pasakojo ji apie rusų karininką, kurio šaukinys buvo „Mirtis“.
Badas, pažeminimai ir propaganda
Moterys gaudavo vos du gabalėlius duonos per dieną. Likusią energiją rinkdavo iš trupinių ant stalo. Buvo verčiamos giedoti Rusijos himną ir dainas apie Gegužės 9-ąją. „Niekada neišmokome to himno. Skaitėme nuo sienos, bet galvojome: degsit jūs pragare“, – atvirai sakė Inha.
Žiaurumų kulminacija – krosnis
Vieną baisiausių momentų Inha išgyveno, kai jos bendražygę bandė įstumti į įkaitintą krosnį. „Tai buvo nežmoniškas riksmas. Iki šiol jį girdžiu galvoje“, – prisipažino ji.
Nepaisant visko – gyva
Galiausiai, kankintojas „padovanojo“ Inhai gyvybę – taip jis tai įvardijo. Bet moteris nesijautė išgelbėta. „Tuo metu aš tiesiog prašiau, kad mane sušaudytų. Negalėjau pakelti daugiau.“
Inha ir jos bendražygė buvo išlaisvintos ir grįžo į Ukrainą. Nors fizinės ir psichologinės žaizdos dar gyvos, Inha tvirtina – ji niekada nesigailės pasirinkusi kovoti už Ukrainą.
