Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimai rodo, kad Lietuvoje vis dar gajos išankstinės nuostatos prieš tam tikras žmonių grupes. Pavyzdžiui, apklausos rodo, kad tik 21 proc. gyventojų sutiktų nuomoti būstą rusų tautybės asmenims, o ukrainiečiams – net 46 proc. Šie skaičiai rodo ne tik emocinį foną po karo Ukrainoje, bet ir giliau įsišaknijusias visuomenės nuostatas.
Kiti rezultatai taip pat liūdina – dauguma nuomotojų vis dar nenori priimti romų, musulmonų, juodaodžių ar žmonių, nekalbančių lietuviškai. Net 91 proc. apklaustųjų nurodė, kad būsto romų tautybės asmenims nenuomotų. Panaši situacija ir su musulmonais (22 proc.), juodaodžiais (29 proc.) ar tais, kurie nekalba lietuviškai (34 proc.).
Tarnyba gauna skundų dėl diskriminacijos ne tik dėl tautybės ar kalbos. Dažnai gyventojai skundžiasi, kad būstai siūlomi tik moterims, atsisakoma nuomoti šeimoms su vaikais ar vienišiems vyrams. Tokiais atvejais svarbu atskirti – jei butas siūlomas gyventi su kitais nuomininkais, reikalavimai dėl lyties gali būti grindžiami saugumo ir privatumo argumentais. Tačiau kai nuomojamas visas atskiras būstas, tokie ribojimai gali būti neteisėti.
Tiesa, pageidavimas nenuomoti gyventojams su augintiniais nelaikomas diskriminacija – gyvūnų turėjimas nėra laikomas asmens tapatybės požymiu pagal įstatymą.
Jei vis dėlto įrodoma, kad nuomotojas pažeidė lygių galimybių principus, kontrolieriaus tarnyba gali skirti įspėjimą ar net baudą. Už pirmą pažeidimą – nuo 40 iki 560 eurų, o už pakartotinį – iki 1200 eurų. Tačiau tokios sankcijos taikomos tik išskirtiniais atvejais.
Visuomenės požiūris į tai, kas yra „priimtinas“ kaimynas, taip pat atskleidžia nemažai apie egzistuojančius stereotipus. Naujausio tyrimo duomenimis, net 65 proc. lietuvių nenorėtų gyventi šalia žmonių su psichine negalia, 54 proc. – greta homoseksualių asmenų, o 47 proc. – šalia musulmonų. Trečdalis teigė, kad nenorėtų kaimynystėje turėti migrantų iš Rusijos.
Pasak tyrimą atlikusios sociologės M. Frėjūtės-Rakauskienės, tokie skaičiai rodo vis dar stipriai paplitusią stigmą visuomenėje – tiek psichinės sveikatos, tiek seksualinės orientacijos, tiek tautinių mažumų atžvilgiu. Ir nors viešojoje erdvėje apie toleranciją kalbama vis daugiau, praktikoje – diskriminacija vis dar labai reali.
Ekspertai pabrėžia: kad diskriminacijos apraiškos mažėtų, būtinas ne tik įstatymų laikymasis, bet ir nuolatinis visuomenės švietimas, empatijos ugdymas bei atvira diskusija apie ksenofobiją, stereotipus ir lygių galimybių svarbą.
