Kai kalbama apie didžiausias jūrų katastrofas istorijoje, dažniausiai pirmiausia prisimenamas „Titanikas“. Jo istorija aprašyta daugybėje knygų, sukurta filmų, o pats laivas tapo vienu geriausiai žinomų XX amžiaus simbolių. Tačiau yra tragedija, kurios aukų skaičius buvo kelis kartus didesnis. 1945 metų sausio 30-osios vakarą Baltijos jūros bangose dingo vokiečių laivas „Wilhelmas Gustloffas“, į kurį karo chaosui spaudžiant buvo sutalpinta tūkstančiai nuo Rytų Prūsijos besitraukiančių civilių ir kariškių.
Laive galėjo būti daugiau kaip 9 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo daugybė moterų, pagyvenusių žmonių ir vaikų. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad keleivių skaičius galėjo siekti apie 10 tūkst., o tiksliai nustatyti, kiek žmonių tą vakarą buvo laive, iki šiol sudėtinga. Dauguma keleivių buvo pabėgėliai, desperatiškai bandę pasitraukti nuo į Vakarus besiveržiančios Raudonosios armijos.
Ši tragedija įvyko paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Rytų Prūsijoje tuomet vyko vienas didžiausių civilių gyventojų pasitraukimų karo istorijoje. Žmonės palikdavo savo namus, miestus ir kaimus, dažnai neturėdami aiškaus supratimo, kur pateks. Žiema buvo itin atšiauri, keliai perpildyti pabėgėlių, o sovietų kariuomenės puolimas sparčiai artėjo.
Laivas, kuris iš pradžių nebuvo skirtas evakuacijai
„Wilhelmas Gustloffas“ iš pradžių nebuvo statytas kaip karo pabėgėlių laivas. Jis buvo nuleistas į vandenį dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir priklausė Vokietijos kruizinių bei poilsinių kelionių laivynui. Laivas buvo naudojamas organizuotoms kelionėms ir buvo laikomas moderniu bei patogiu savo laikmečio keleiviniu laivu.
Prasidėjus karui, jo paskirtis pasikeitė. Laivas buvo naudojamas kariniais tikslais, o vėliau tapo ligoninės laivu. 1945 metų pradžioje, kai Rytų Prūsijoje padėtis tapo kritinė, „Wilhelmas Gustloffas“ buvo įtrauktas į didžiulę civilių ir kariškių evakuaciją jūra.
Tuo metu Vokietija desperatiškai bandė išgabenti kuo daugiau žmonių iš teritorijų, kurias artėjo užimti sovietų kariuomenė. Baltijos jūra tapo vienu iš nedaugelio likusių evakuacijos kelių.
Į laivą plūdo tūkstančiai žmonių
1945 metų sausio pabaigoje į laivą pateko gerokai daugiau žmonių, nei jis buvo pritaikytas gabenti įprastomis sąlygomis. Oficialūs keleivių sąrašai nebeatspindėjo tikrojo skaičiaus, nes į laivą buvo priimami pabėgėliai, kariškiai, pagalbinio personalo nariai ir kiti žmonės.
Dalis keleivių neturėjo tinkamų kajučių. Žmonės buvo apgyvendinami koridoriuose, laiptinėse, salėse ir kitose erdvėse. Kai kurie bandė bent trumpam įsitaisyti ten, kur tik buvo įmanoma.
Ypač skaudi buvo vaikų situacija. Laive buvo daugybė vaikų ir kūdikių, kurių šeimos tikėjosi, kad jūra suteiks galimybę ištrūkti iš karo zonos. Tačiau vietoje išsigelbėjimo jų laukė viena didžiausių XX amžiaus jūrų tragedijų.
Lemtingas vakaras Baltijos jūroje
Sausio 30 dieną „Wilhelmas Gustloffas“ išplaukė iš Gdynės apylinkių, tuomet vokiečių kontroliuojamos teritorijos. Laivas judėjo Baltijos jūra link Vokietijos.
Buvo tamsu, žiema, o vanduo buvo ledinis. Oro sąlygos buvo sudėtingos. Laive buvo tūkstančiai žmonių, kurių dauguma tikėjosi, kad kelionė baigsis saugiai.
Tačiau jų laukė sovietų povandeninis laivas „S-13“, vadovaujamas kapitono Aleksandro Marinesko.
Apie 21 valandą 16 minučių į „Wilhelmą Gustloffą“ pataikė pirmoji torpeda. Po jos sekė dar dvi.
Laivas buvo mirtinai sužalotas.
Trys torpedos pakeitė tūkstančių žmonių likimą
Pirmasis sprogimas smogė laivo priekiui. Kitas smūgis teko kitai laivo daliai, o trečioji torpeda taip pat sukėlė didžiulius pažeidimus. Laivas pradėjo sparčiai svirti ir skęsti.
Panikos mastą sunku įsivaizduoti. Tūkstančiai žmonių vienu metu bandė patekti į gelbėjimosi valtis. Tačiau jų buvo per mažai visiems keleiviams.
Be to, daugelis žmonių buvo užklupti miego vietose, kajutėse arba kitose uždarose erdvėse. Kai kurie negalėjo greitai pasiekti denio. Situaciją dar labiau apsunkino tamsa, šaltis ir chaosas.
Gelbėjimosi valtys buvo nuleidžiamos į ledinį vandenį, tačiau ne visiems pavyko jomis pasinaudoti. Kai kurios buvo sugadintos, dalis žmonių žuvo dar bandydami jas pasiekti.
„Wilhelmas Gustloffas“ paskendo labai greitai. Nuo pirmojo torpedos smūgio iki visiško laivo nuskendimo praėjo mažiau nei valanda.
Baltijos jūros šaltis tapo dar vienu mirtinu priešu
Net tie, kurie ištrūko iš skęstančio laivo, dar nebuvo išgelbėti.
Sausio pabaigoje Baltijos jūros vanduo buvo beveik ledinis. Žmogui patekus į tokį vandenį, labai greitai prasideda hipotermija. Šaltis silpnina raumenis, sutrikdo judėjimą ir galiausiai gali lemti sąmonės praradimą bei mirtį.
Todėl daugelis žmonių, kurie sugebėjo ištrūkti iš laivo, vis tiek žuvo vandenyje.
Gelbėjimo operacijoje dalyvavo keli vokiečių laivai. Jiems pavyko iš vandens ištraukti maždaug 1,2 tūkst. žmonių. Tačiau didžioji dalis laive buvusių žmonių neišgyveno.
Apytiksliai skaičiuojama, kad žuvo daugiau kaip 9 tūkst. žmonių. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, nes paskutinėmis karo dienomis nebuvo įmanoma tiksliai registruoti visų į laivą patekusių pabėgėlių.
Kodėl žuvo tiek daug žmonių?
Viena pagrindinių tragedijos priežasčių buvo milžiniškas žmonių skaičius laive. „Wilhelmas Gustloffas“ nebuvo pasirengęs gabenti tokios minios keleivių.
Be to, laivas plaukė karo sąlygomis. Evakuacijos metu buvo svarbiausia kuo greičiau išgabenti žmones, todėl įprastos keleivių registracijos ir saugumo procedūros negalėjo būti vykdomos taip, kaip taikos metu.
Prie katastrofos padarinių prisidėjo ir tai, kad buvo žiema. Šaltis bei tamsa pavertė gelbėjimą itin sudėtingu.
Dar viena problema buvo ribotas gelbėjimosi priemonių skaičius. Net ir idealiai organizuotoje evakuacijoje tokio dydžio keleivių skaičiaus išgelbėti būtų buvę labai sunku.
Kas buvo Aleksandras Marinesko?
Sovietų povandeninio laivo „S-13“ vadas Aleksandras Marinesko po karo tapo viena kontroversiškiausių šios tragedijos figūrų.
Jo biografijoje buvo ne tik kovinių operacijų, bet ir rimtų drausminių problemų. Marinesko buvo laikomas talentingu, tačiau impulsyviu karininku. Jo elgesys ne kartą kėlė problemų sovietų karinei vadovybei.
Prieš lemtingąją misiją jis buvo patekęs į nemalonią situaciją dėl savo asmeninio gyvenimo ir drausmės pažeidimų. Dėl to jo karjera buvo pakibusi ant plauko.
Kai „S-13“ išplaukė į kovinę misiją, Marinesko turėjo įrodyti savo, kaip karininko, vertę. „Wilhelmo Gustloffo“ sunaikinimas sovietų pusėje buvo vertinamas kaip reikšminga karinė sėkmė.
Tačiau praėjus dešimtmečiams šis įvykis vertinamas kur kas sudėtingiau, nes žuvo tūkstančiai civilių.
Ar „Wilhelmas Gustloffas“ buvo teisėtas karinis taikinys?
Tai – vienas sudėtingiausių tragedijos klausimų.
Laivas buvo naudojamas evakuacijai, tačiau jame taip pat buvo kariškių. Be to, „Wilhelmas Gustloffas“ buvo susijęs su Vokietijos karinėmis struktūromis. Dėl šios priežasties istorikai iki šiol diskutuoja apie jo statusą ir atakos aplinkybes.
Kita vertus, didžiąją dalį keleivių sudarė civiliai, įskaitant moteris ir vaikus. Todėl tragedija tapo vienu skaudžiausių karo civilių žūties atvejų jūroje.
Svarbu nepamiršti ir platesnio konteksto: tai buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai Baltijos jūroje vyko intensyvios karinės operacijos, o Vokietijos laivai buvo naudojami kariuomenei, pabėgėliams ir sužeistiesiems gabenti.
Pabėgėlių tragedija, palietusi ir Klaipėdos kraštą
„Wilhelmo Gustloffo“ istorija ypač svarbi kalbant apie Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto gyventojų likimą.
1944–1945 metais iš šių teritorijų į Vakarus traukė didžiulės pabėgėlių minios. Žmonės keliavo keliais, geležinkeliais, vežimais ir laivais. Daugelis jų paliko namus paskutinę minutę, nežinodami, ar kada nors galės sugrįžti.
Baltijos jūra tapo evakuacijos keliu, tačiau kartu ji buvo ir itin pavojinga karo zona.
Todėl „Wilhelmo Gustloffo“ nuskendimas buvo ne pavienis tragiškas įvykis. Jis tapo didžiulės Rytų Prūsijos gyventojų evakuacijos tragedijos dalimi.
Žinia apie katastrofą nebuvo plačiai skelbiama
Kodėl apie šią tragediją pasaulyje žinoma gerokai mažiau nei apie „Titaniką“?
Viena priežasčių – karo aplinkybės. 1945 metais Vokietija jau buvo pralaimėjimo stadijoje. Informacija apie milžinišką civilių aukų skaičių nebuvo palanki Vokietijos propagandai, todėl tragedija nebuvo išsamiai viešinama.
Sovietų Sąjungoje taip pat nebuvo suinteresuotumo plačiai kalbėti apie tai, kad sovietų povandeninio laivo ataka pražudė tūkstančius žmonių, tarp jų – moterų ir vaikų.
Dėl to ilgą laiką ši istorija liko daug mažiau žinoma nei „Titaniko“ katastrofa.
Po tragedijos Baltijos jūra dar ilgai grąžino aukas
Katastrofos pasekmės buvo jaučiamos dar ilgai po to, kai „Wilhelmas Gustloffas“ nugrimzdo į jūros dugną.
Ledinis vanduo ir srovės išnešė žuvusiųjų kūnus į įvairias Baltijos jūros vietas. Kai kurie jų buvo rasti pakrantėse. Karo chaose ne visada buvo įmanoma nustatyti žuvusiųjų tapatybę.
Tūkstančiams šeimų tragedija reiškė ne tik artimojo netektį, bet ir nežinią. Daugelis niekada nesužinojo, kur tiksliai žuvo jų artimieji ir kur jie palaidoti.
„Titanikas“ ir „Wilhelmas Gustloffas“ – dvi visiškai skirtingos tragedijos
Nors abi katastrofos dažnai lyginamos, jų aplinkybės buvo visiškai skirtingos.
„Titanikas“ nuskendo 1912 metais po susidūrimo su ledkalniu. „Wilhelmas Gustloffas“ buvo karo metu atakuotas povandeninio laivo torpedomis.
Tačiau svarbiausias skirtumas – aukų skaičius. „Titaniko“ katastrofoje žuvo daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių, o „Wilhelmo Gustloffo“ tragedijoje aukų buvo kelis kartus daugiau.
Būtent todėl ši nelaimė dažnai įvardijama kaip daugiausia aukų pareikalavusi laivo katastrofa istorijoje.
Laivo liekanos iki šiol guli Baltijos jūros dugne
„Wilhelmo Gustloffo“ nuolaužos liko Baltijos jūros dugne. Laivo nuskendimo vieta yra žinoma, tačiau dėl tragedijos masto ir jautraus istorinio konteksto ji nėra paprasta turistinė ar pramoginė vieta.
Laivo liekanos tapo savotišku karo atminties simboliu. Jos primena ne tik apie vieną nuskendusį laivą, bet ir apie milijonus žmonių, kurių gyvenimus sugriovė Antrasis pasaulinis karas.
Tragedija, kurios mastą sunku suvokti
„Wilhelmo Gustloffo“ istorija – tai pasakojimas apie karą, pabėgėlius, baimę ir desperatišką bandymą išsigelbėti. Tūkstančiai žmonių tą 1945 metų sausio vakarą įlipo į laivą tikėdamiesi pasiekti saugesnę vietą.
Jie nežinojo, kad jų kelionė baigsis vos po kelių valandų.
Trys torpedos, tamsi Baltijos jūra ir stingdantis šaltis pavertė laivą milžinišku kapu. Iš daugiau kaip 9 tūkst. žmonių išgyveno tik nedidelė dalis.
Šiandien „Wilhelmo Gustloffo“ tragedija išlieka viena skaudžiausių Antrojo pasaulinio karo jūrų nelaimių. Jos istorija primena, kad karo metu nuo smurto nukenčia ne tik kariai – tarp aukų atsiduria ir paprasti žmonės, vaikai, šeimos bei tie, kurie tiesiog bandė pabėgti nuo artėjančio fronto.
Praėjus daugiau kaip aštuoniems dešimtmečiams, Baltijos jūros dugne likęs „Wilhelmo Gustloffas“ vis dar primena apie vieną didžiausių žmonių tragedijų jūroje – katastrofą, kurios mastas ilgą laiką buvo mažai žinomas plačiajai visuomenei.
