Krikštynos, vestuvės ar laidotuvės daugeliui neįsivaizduojamos be aukos Bažnyčiai. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kyla klausimų, ar parapijos jau taiko savotiškus kainoraščius ir ar kunigai gali įvardyti konkrečią sumą už religines apeigas.
Nors socialiniuose tinkluose ir tarp gyventojų netrūksta pasakojimų apie skirtingus įkainius, Lietuvos vyskupų konferencija pabrėžia – oficialių kainoraščių nėra, o aukos ir toliau išlieka savanoriškos.
Gyventojų pasakojimai – nuo kelių dešimčių iki tūkstančių eurų
Naujienų portalui savo patirtimis pasidaliję gyventojai pasakoja labai skirtingas istorijas.
Skaitytoja Diana prisiminė prieš trejus metus Kalvarijoje vykusias močiutės laidotuves. Už šv. Mišias ir velionės išlydėjimą šeima paaukojo 100 eurų.
„Mes prieš tris metus močiutę laidojom, tai už laidotuvių mišias ir išlydėjimą davėm 100 eurų. Galvojom, gal mažai, bet su nemažai žmonių tarėmės ir sakė, kad tuo metu buvo tokios sumos. Kunigas tada prie mūsų išėmė iš voko pinigus ir sako: „Čia už ką?“ – pasakojo ji.
Panašią patirtį pasakojo ir skaitytoja Lina. Pasak jos, pajūrio parapijose žmonės dažniausiai aukoja nuo 50 iki 100 eurų, nors skirtinguose Lietuvos miestuose sumos gali skirtis.
Dar didesnę auką prisiminė skaitytoja Agota. Ji teigė, kad paskutinėse laidotuvėse už religines apeigas iš viso buvo paaukota 200 eurų.
Vis dėlto tarp skaitytojų istorijų pasitaiko ir gerokai didesnių sumų.
„Žinau, kad kunigai negali prašyti jokios sumos už mišias, gali prašyti tik aukos. Bet, pavyzdžiui, žinau, kad yra kunigas, kuris prašo 2000 eurų už santuokos sakramentą ir ši suma neįskaičiuojant mišių“, – teigė skaitytoja Akvilė.
Savo patirtimi pasidalijo ir skaitytoja Rugilė iš Panevėžio rajono.
„Kiek man teko susidurti, už žmogaus vardo paminėjimą mišių metu aukojama apie 200 eurų“, – sakė ji.
Tokios istorijos visuomenėje kursto kalbas, kad kai kuriose parapijose jau atsirado neoficialūs apeigų kainoraščiai.
Bažnyčia: oficialių kainoraščių nėra
Lietuvos vyskupų konferencija tokius svarstymus atmeta.
Sekretoriatas pabrėžia, kad visame pasaulyje galioja ta pati tvarka – tikintieji aukoja savo nuožiūra, o jokie privalomi įkainiai už religinius patarnavimus nėra nustatyti.
„Įvairiose pastoracinėse situacijose prioritetas visada teikiamas žmogui ir jo konkrečiai gyvenimo situacijai. Visame pasaulyje aukos už religinius patarnavimus yra laisvanoriškos – ši praktika galioja ir Lietuvoje.
Dėl šios priežasties tikintieji Bažnyčiai aukoja savo nuožiūra, suvokdami savo atsakomybę už bendruomenę, kuriai priklauso“, – nurodė Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas.
Kanonų teisė taip pat numato, kad sakramentai negali būti parduodami, o kunigai negali atsisakyti jų teikti vien dėl to, kad žmogus negali paaukoti pageidaujamos sumos.
Kunigai primena – aukos dydis nieko nekeičia
Anksčiau kalbinti kunigai taip pat ne kartą pabrėžė, kad Bažnyčioje nėra jokių nustatytų tarifų.
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos kunigas Andrius Končius sako, jog parapijos, kurios auką paverčia privalomu mokesčiu, elgiasi priešingai Bažnyčios mokymui.
„Parapijos ar kitos bažnytinės institucijos, kurios nustato mokestį arba auką padaro mokesčiu, nusižengia Bažnyčios aukojimo taisyklėms, principams, mokymui ir elgiasi neteisingai.
Žmonės turi jaustis laisvi prisidėti savo auka tiek, kiek nori ir gali“, – sakė kunigas.
Panašios nuomonės laikosi ir Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Algirdas Mikitiukas.
Pasak jo, aukos dydis neturi jokios įtakos apeigoms.
„Žmonės gali aukoti ir eurą, ir tūkstantį – niekas nepasikeis“, – sakė klebonas.
Jis pridūrė, kad auką priima tik po apeigų.
„Niekada nesu paėmęs aukos prieš krikštą ar santuoką, kad žmonės neprisigalvotų. Jeigu kunigui tą dieną bloga nuotaika ar jis pavargęs, vėliau gali kilti minčių, kad taip buvo todėl, jog paaukota per mažai“, – pasakojo A. Mikitiukas.
Kodėl žmonės vis dažniau kalba apie kainoraščius?
Nors oficialių tarifų nėra, gyventojai pastebi kitą tendenciją.
Socialiniuose tinkluose vis daugiau parapijų skelbia prašymus prisidėti prie bažnyčių išlaikymo, remonto ar kitų darbų. Dažniausiai nurodomos banko sąskaitos aukoms, o tikintiesiems pažadama melstis jų intencijomis.
Bažnyčia aiškina, kad tokios aukos skirtos parapijų išlaikymui. Dauguma bažnyčių Lietuvoje išsilaiko būtent iš tikinčiųjų aukų, nes nuolatinio valstybės finansavimo kasdienėms veiklos išlaidoms negauna.
Todėl skirtingose parapijose nusistovi nevienoda praktika. Vienur žmonės aukoja simbolines sumas, kitur aukos būna gerokai didesnės. Būtent tai ir sukuria įspūdį, kad egzistuoja neoficialūs kainoraščiai.
Kokius mokesčius moka Bažnyčia?
Viešojoje erdvėje neretai teigiama, kad Bažnyčia apskritai nemoka mokesčių, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija pabrėžia, kad tai nėra tiesa.
Pagal Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartį tam tikras religinių bendruomenių turtas, naudojamas sielovadai, švietimui, kultūrai ar labdarai, yra atleidžiamas nuo kai kurių mokesčių.
Tradicinės religinės bendruomenės taip pat nemoka nekilnojamojo turto mokesčio už savo turtą.
Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia visiškai atleidžiama nuo mokestinių prievolių. Jeigu religinės bendruomenės vykdo komercinę veiklą ir gauna apmokestinamą pelną, tam tikrais atvejais joms taikomas pelno mokestis. Taip pat galioja bendros mokestinės taisyklės dėl komercinės veiklos.
VMI pabrėžia, kad religinės apeigos ir tikintiesiems teikiamos religinės paslaugos nėra apmokestinamos PVM, o gyventojų skundai dėl galimų pažeidimų yra nagrinėjami įprasta tvarka.
