Tie, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, su nostalgija prisimena tų laikų maisto produktus.
Duona buvo kitokia, ledai – taip pat, tačiau ypatingą vietą atmintyje užima dešra. Pasak prisiminimų, jos skonis buvo išskirtinis ir sunkiai pamirštamas. Sovietiniais laikais dešros asortimentas buvo gana įvairus, tačiau tai priklausė nuo regiono. Didžiausias pasirinkimas buvo Maskvoje, Leningrade ir respublikų sostinėse, o „uždarų“ miestų parduotuvėse prekių tiekimas buvo taip pat geresnis. Visi likę miestai prekes gaudavo pagal likutinį principą, todėl ne vienam gyventojui dešra tapdavo retenybe, kurią pavykdavo įsigyti tik per šventes ar sėkmingai atsistojus į eilę.
Sovietinės dešros kokybė buvo itin aukšta, nes maisto produktai buvo gaminami laikantis griežtų GOST standartų. Po Anasto Mikojano kelionės į Ameriką, SSRS pradėjo kurtis mėsos perdirbimo gamyklos. Pirmoji tokia gamykla Maskvoje buvo atidaryta 1933 m., vėliau pavadinta Mikojano vardu. Gamykla, kaip ir daugelis kitų, buvo suprojektuota Amerikoje, o kartu su technologijomis Sovietų Sąjunga gavo ir mėsos gaminių receptus.
Sovietinėse gamyklose technologai patys sukūrė dešimtys dešros rūšių, tokių kaip „Doctor’s“, „Ljubitel’skaja“ ir „Chajnaja“, kurios tapo mėgstamos visoje šalyje. Šios dešros buvo gaminamos tik iš mėsos, be jokių priedų, tokių kaip konservantai ar dažikliai, todėl jos netgi buvo įtrauktos į dietinių produktų kategoriją.
Olivier salotos, tradiciškai gaminamos su dešra, tapo tikru delikatesu, jei pavykdavo įsigyti „Doctor’s“ be taukų.
Aštuntajame dešimtmetyje dešrų asortimentas SSRS išsiplėtė dar labiau, pradedant importuoti dešras iš Suomijos, Vengrijos, Rumunijos ir kitų šalių. Sovietų žmonės turėjo galimybę paragauti net vokiškų ar amerikietiškų dešrų, nors šie produktai dažnai buvo prieinami tik tam tikruose miestuose. Kelionės traukiniais dažnai kvepėjo dešra, nes žmonės iš didmiesčių gabendavo šį produktą savo šeimoms, kad ir jie galėtų paragauti kažko ypatingo.
Šiandien parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių dešrų rūšių, tačiau daug kas pastebi, kad jų skonis toli gražu neprimena to, kas buvo Sovietų Sąjungoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, subyrėjus SSRS, daugelis gamyklų buvo uždarytos, o dešrų gamybos technologija smarkiai pasikeitė. Tačiau kai kurie gamintojai stengiasi atkurti senųjų GOST standartų reikalavimus ir siūlo produkciją, artimą buvusiems skoniams. Nepaisant pasikeitimų, dešros išlieka mėgstamas produktas daugelio namuose, o vaikai su malonumu mėgaujasi dešrelėmis.
Kokią dešrą mėgstate jūs? Pasidalinkite komentaruose savo mėgstamu dešros ar dešrelių pavadinimu!
