Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos ir Ukrainos taikos procesas yra sustojęs. Nors Maskva teigia tikinti, kad derybos gali būti atnaujintos, naujesni pareiškimai ir įvykiai kol kas nerodo greito proveržio: spalį Peskovas kalbėjo apie karo aklavietę, Kremlius atmetė laikinas paliaubas, o Rusija paskelbė planuojanti Ukrainos teritorijoje įtvirtinti vadinamąją saugumo zoną.
Antraštėje minimas „scenarijus, kurio bijojo visi“ – tai dramatiškas dabartinės situacijos apibūdinimas, o ne tiksli Peskovo citata. Patvirtintas faktas yra tas, kad diplomatinis procesas stringa, o kovos tęsiasi.
Derybos įstrigo
Peskovas anksčiau yra sakęs, kad taikos procesas su Ukraina yra padarytas pauzės ir kad Maskva tikisi jo atnaujinimo. Tačiau spalio pradžioje jis, reaguodamas į JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio vertinimą, sutiko, kad konfliktas atsidūrė aklavietėje. Jo teigimu, tolesnę pažangą turėtų padėti pasiekti diplomatai.
Žodis „pauzė“ gali skambėti kaip trumpas atokvėpis prieš naują derybų etapą, tačiau savaime jis negarantuoja, kad susitikimai įvyks artimiausiu metu. Derybų sėkmei reikia, kad šalys susitartų bent dėl pokalbio sąlygų, o dėl pagrindinių klausimų jų pozicijos išlieka toli viena nuo kitos.
Kremlius atmeta laikiną paliaubų idėją
Spalį JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie galimą energetikos objektų paliaubų susitarimą. Kremlius nurodė, kad konsultacijos tęsiasi, tačiau Peskovas pabrėžė, kad Rusija siekia ilgalaikio taikos susitarimo, o ne trumpalaikio ugnies nutraukimo.
Toks požiūris kelia klausimą, ar laikinos paliaubos galėtų tapti pirmu žingsniu į platesnį susitarimą. Ukraina savo ruožtu ragina stabdyti Rusijos smūgius energetikos infrastruktūrai ir kritikuoja Maskvą dėl tęsiamų atakų. Abi pusės kaltina viena kitą nesilaikant susitarimų ar naudojantis diplomatija savo tikslams.
Kol nėra bendrų ir aiškių sąlygų, net ribotos paliaubos lieka neapibrėžtos. O kai jos nėra, energetikos infrastruktūra ir toliau išlieka viena iš pagrindinių karo taikinių.
Putinas paskelbė apie „saugumo zoną“
Dar vieną nerimą keliantį signalą pasiuntė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Spalio 16 dieną jis pareiškė, kad Rusija Ukrainos teritorijoje kuria vadinamąją saugumo zoną prie sienos ir neketina šio klausimo laikyti derybų objektu. Maskvos teigimu, zona turėtų apsaugoti Rusijos pasienio regionus.
Toks pareiškimas apsunkina galimo susitarimo paieškas, nes rodo, kad Kremlius kai kuriuos savo karinius tikslus laiko iš anksto nustatytais. Ukraina šias teritorines pretenzijas atmeta, o tarptautinė teisė neleidžia jėga užimtos teritorijos laikyti teisėtu atlygiu už karo veiksmų nutraukimą.
Dėl to galimos derybos susiduria su esminiu prieštaravimu: viena pusė reikalauja teritorinių ir saugumo sąlygų, kurių kita pusė negali priimti neatsisakydama savo suvereniteto.
Kovos tęsiasi, nors kalbama apie taiką
Spalio 18 dieną Rusija ir Ukraina apsikeitė smūgiais energetikos infrastruktūrai. Ukraina surengė didelę dronų ataką prieš objektus Rusijoje, o Rusija tęsė smūgius Ukrainos infrastruktūrai. Per pastarąją savaitę, Ukrainos teigimu, Rusija ne kartą atakavo jos energetikos objektus.
Tokie įvykiai dar labiau didina nepasitikėjimą tarp šalių. Net kai tarpininkai kalba apie galimus susitarimus, kiekviena nauja ataka apsunkina politinį dialogą ir palieka vis mažiau erdvės pasitikėjimui.
Peskovo pareiškimai apie derybų pauzę ar aklavietę taip pat turi būti vertinami kaip Kremliaus pozicija. Tai nėra nepriklausomas įrodymas, kad viena pusė vienašališkai sustabdė taikos procesą. Abi šalys pateikia skirtingus paaiškinimus, kodėl derybos stringa, todėl svarbu atskirti oficialius pareiškimus nuo patikrintų susitarimų.
Ko dabar laukti?
Artimiausiu metu svarbiausias klausimas – ar JAV tarpininkaujamos konsultacijos virs konkrečiu susitikimu, kuriame būtų susitarta dėl paliaubų sąlygų. Kol kas nėra aiškaus, abiejų pusių patvirtinto plano, kuris užtikrintų, kad kovos bus sustabdytos ir kad susitarimo bus laikomasi.
Peskovas teigia, kad Rusija tikisi derybų atnaujinimo, tačiau tuo pat metu Maskva atmeta trumpalaikį paliaubų variantą ir skelbia apie teritorinius tikslus, kurių neketina aptarti. Toks prieštaravimas rodo, kodėl taikos perspektyvos išlieka miglotos.
Šiuo metu kalbėti apie artėjantį taikos susitarimą būtų per anksti. Tačiau lygiai taip pat nereikėtų vien iš Peskovo žodžių daryti išvados, kad derybos nebegali būti atnaujintos. Aišku viena: kol tęsiasi smūgiai, o pagrindiniai politiniai klausimai lieka neišspręsti, „pauzė“ derybose reiškia ne ramybę, o neapibrėžtumą dėl to, kas bus toliau.
