Daugiau nei pusę metų su sunkiomis insulto pasekmėmis kovojantis istorikas, rašytojas ir žinomas sporto komentatorius Robertas Petrauskas balandžio 29-ąją mini savo gimtadienį. Šiemet jam sukako 50-imt.
Gimtadienio proga garsus vyras socialiniuose tinkluose pasidalijo atviru įrašu apie savo kasdienybę. Juo sutiko pasidalyti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Laba diena, gerieji žmonės. šią mano 50 gimtadienio dieną jaučiuosi dėkingas jums visiems už aukas, kurių dėka galiu gydytis, palaikymą, linkėjimus, prisiminimą, pagalvojimą, maldą. Labai tai jaučiu,
ir gal tik dabar suprantu, kas yra dėkingumas.
Šiandien taip pat kaip ir kiekvieną dieną dėkoju Dievui, kad, jis taip mane myli, kad esu gyvas, galiu jausti ir visa tai patirti .
kadangi dauguma klausia, o aš kiekvienam atskirai atsakyti nesugebėsiu, tai pamėginsiu bendrai atsakyti į klausimą „kaip aš laikausi ir kokia mano sveikata?
Tai nelengvas klausimas nes atsakymas skiriasi nuo požiūrio kampo: jei matuotumėm efektyvumu, darbingumu, naudingumu visuomenei, ambicijomis, ir veiklos projektais , tada nelabai. Praėjo pusė metų ir netapau nei efektyvus nei darbingas, nei naudingas, tebesu pernelyg lėtas pasaulyje kuriame visi kažkur skuba.
bet žinot, žiūrėdamas į skubančius žmones pro aštunto aukšto langą ryte lėtai gerdamas mylimą puehr arbatą, aš kartais jaučiuosi kaip Hansas Kastorpas ant Tomo mano „Užburto kalno“,
ten laikas teka kitaip ir nėra kaltės dėl neatliktų pareigų.
Aš turiu laiko knygoms, turiu laiko savo gyvenimo apmąstymams, dienoraščiui, turiu tylos, kurioje girdžiu save. aš gavau dovanų lėtą gyvenimą ,nors tikrai norėčiau, turėti abi rankas, pats atsipjauti juodos duonos, užsitraukti užtrauktuką kai šalta, laisvai vaikščioti kur širdis geidžia , gulėti ant pilvo, dainuoti, aš tikrai norėčiau pasveikti, bet nežinau ar norėčiau palikti „Užburtą kalną“ ir grįžti į nesibaigiantį lygumų maratoną.
Nežinau. Užtat dabar žinau , ką reiškia posakis jog šviesa į mus patenka per žaizdas.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. šia Evangelijos pagal Joną, išmintimi prasideda Fiodoro Dostojevskio, „Broliai Karamazovai“ – paskutinė mano vasaros knyga prieš insultą.
aš nežinau ar esu grūdas iš kurio išaugs vaisių, bet žinau kad jei nebūčiau apmiręs, tai tikrai būtų neįmanoma…
kartais tikrai būna sunku, bet kai gauni tiek meilės, esi stiprus net kai esi silpnas.
Tai tegu bus toks atsakymas į klausimą“ aš esu silpnokas, bet dėl to stipresnis arba, sveikata taisosi lėtai bet aš laikausi visai gerai ir šiandien net išgersiu taurę vyno“, – socialiniuose tinkluose rašė jis.
