Savo 40-ąjį gimtadienį nuomonės formuotoja, neuroedukatorė Julija Žižė norėjo sutikti ypatingai – sugrįždama ten, kur prieš dešimtmetį paliko dalelę savo širdies. Kelionė į Balį tapo ne tik ištesėtu pažadu šeimai, bet ir giliu dvasiniu potyriu, po kurio moteris namo grįžo visai kitokia.
Į brandą – be baimės ir su dėkingumu
Neretai moterims 40-asis gimtadienis kelia nerimą, nes asocijuojasi su prabėgusia jaunyste, bet Julijai ši diena atėjo labai natūraliai.
„Ne kartą pati stebėjausi, kaip neįtikėtinai greitai prabėgo tie metai, – šypteli. – Rodos – ką tik buvau jaunuolė, lakstanti po pasaulį, o šiandien jau žvelgiu į savo darnią šeimą ir tris dukras… Ir tas apvalus skaičius visai neatrodo baisus. Šiandien esu laimingesnė nei bet kada anksčiau, branda mane džiugina žymiai labiau nei ankstyva jaunystė. Aišku, būčiau norėjusi jausti tą palaimingos ramybės jausmą būdama dvidešimties, bet suprantu, kad tai neįmanoma: tik jei esi pakankamai išmintingas ir mokaisi iš patirčių, bėgantis laikas padovanoja kokybišką, sąmoningumo ir pilnatvės sklidiną gyvenimą. Nebelieka vidinių abejonių, ateina visiška ramybė ir darna su savo vidumi, kuri natūraliai atsispindi ir išoriniame pasaulyje.“
Ištesėtas pažadas ir du kelionės veidai
Julijos viešnagė Balyje truko tris savaites ir susidėjo iš dviejų skirtingų etapų.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad artima draugė pakvietė dalyvauti australės Jessicos organizuojamoje jogos ir Balio ritualų stovykloje, – pasakoja. – Prisijungė dar kelios lietuvės – ir visos kartu išvykome į retrytą. Moterų stovykla truko savaitę, o tada į salą atskrido vyras Laurynas su dukromis Lėja, Otilija ir Lilibeta – ir toliau tęsiau kelionę su šeima.“
Indonezijos kryptis pasirinkta neatsitiktinai. Prieš dešimtmetį Žižiai jau lankėsi Balyje – tuomet jų pirmagimei Lėjai buvo vos pusantrų metų, kelionė trijulei paliko labai gražių įspūdžių.
„Pasižadėjome čia sugrįžti, kai šeima pagausės, – juokiasi. – Kaip sakėme, taip ir padarėme. Džiugu, kad gyvenimas buvo toks dosnus – ir į Balį sugrįžome jau penkiese.“
Pirmosios kelionės dienos, praleistos moterų stovykloje, Julijai tapo dieviška patirtimi. Kasdienė meditacija šeštą valandą ryto, joga du kartus per dieną, pasivaikščiojimai po ryžių laukus, „Michelin“ lygio augalinis maistas ir susitikimai su Balio šventikais leido pasinerti į gilesnį savęs pažinimą.
Kai į salą atvyko Laurynas su dukromis, pirmoji savaitė su artimiausiais prabėgo prie karščiu alsuojančio vandenyno, antroji – tyrinėjant Ubudo džiungles. Šeima išbandė ir ypatingą vandens ritualą, kurio metu buvo laiminama, siekiant suvienodinti visų energijas ir paskatinti dar geresnį tarpusavio supratimą. Tokios unikalios patirtys ir prisiminimai, kurie išliks dukrų galvose, mamai yra svarbiausi.
Gamta visiems šeimos nariams pasirodė idiliška, bet vietinis maistas sužavėjo mažiau.
„Balyje populiarūs veganiški restoranai, daug aštraus indiško maisto. O mes – visavalgiai, tad pasirinkimo ne itin daug, o skonis gerokai per aštrus, – pastebi Julija. – Nors vaisiai auga čia pat gatvėse, jie pardavinėjami europietiškomis kainomis – ir nėra ypatingai skanūs. Galiausiai vyras priėjo išvados, kad Lietuvoje mes valgome tikrai skaniau.“
Gimtadienis ant uolos krašto
Julijos gimimo diena buvo kupina meilės ir dėmesio: artimieji lepino ją sveikinimais, staigmenomis ir mielomis dovanomis.
„Dieną praleidome prie baseino: atlikau jogos seansą žvelgdama į vandens žydrumą ir uždegiau tradicinę Balio auką – canang sari, linkėdama sau šiemet dar labiau puoselėti ryšį su savo kūnu ir kurti dar gilesnį, artimesnį ryšį su dukromis, – pasakoja jubiliatė. – O šventinės vakarienės nuvykome į „Rockfish“ restoraną: jis išties ikoniškas, įsikūręs ant uolos viršūnės. Vandenyno bangos ir saulėlydžio spalvos sukūrė nepamirštamą atmosferą: supratau, kad šiandien esu laimingesnė nei bet kada anksčiau.“
Atostogų ir dvasinių praktikų derinys paliko neišdildomą pėdsaką. Iš Balio Julija grįžo pasikeitusi: pamilo flow jogą, ajurvedos principus ir augalinį maistą.
„Tomis dienomis taip stipriai įsimylėjau savo kūno ir proto dermę, kad nebenoriu jaustis kitaip, – prisipažįsta. – O vienintelė galimybė išlaikyti šią geriausią savijautą – kasdienė rytinė meditacija, joga, dėkingumas savo kūnui ir motinai gamtai. Kiekvienas iš mūsų yra sutvertas gerai jaustis savo kūne ir būti laimingas.“
Pilnatvės jausmas paskatino Juliją ir pačią sugrįžti prie tokios veiklos: netrukus ji ruošiasi organizuoti trumpas moterų stovyklas gražiausiuose Europos kampeliuose.
