ausio 9 dieną laidų vedėja, filmų garsintoja Daiva Tamošiūnaitė mini jubiliejų – žinomai moteriai sukako 60 metų. Legendinis eterio balsas neslepia, kad gimtadieniai jai – diena, kuomet aplanko daugybė draugų. „Labai svarbu turėti su kuo kalbėtis“, – apie artimus ryšius savo gyvenime užsimena Daiva. Ji taip pat džiaugiasi ir ypatingu ryšiu su 23-ejų dukra Adele.
Plungės rajone gimusi Daiva atvirauja, kad nors iš kitų ir išgirsta klausimų apie jubiliejų, pati ji nespėjo suprasti, kaip prabėgo metai.
Interviu Žmonės.lt garsi moteris neslepia, kad per tuos metus būta visko – jaunystėje, pavargusi nuo pedagogikos, ji nusprendė vienoje vietoje neužsibūti ir toliau ieškoti savęs. Nėrus į eterį, atsirado ir gausybė veiklų – laidų kūrimas, jų vedimas, taip pat ir filmų garsinimas.
Intensyvią Daivos kasdienybę temdė ir asmeniniai iššūkiai – skyrybos su vyru, politiku Dainiumi Budriu, vienišos mamos statusas ir mokymasis gyventi be antros pusės.
Šiandien moteris spinduliuoja pasitikėjimu savimi ir tikina nebijanti sulaukus 60-ies toliau ieškoti savęs. Apie tai ir dar daugiau – interviu portalui Žmonės.lt.
– Daiva, esate minėjusi, kad savo gimtadienius dažniausiai pasitinkate dideliame draugų rate. Kaip minėsite savo 60-metį?
– Šiemet mano mielos draugės pasakė, kad savo gimtadienio vakarą būčiau neužsiėmusi. Kas manęs laukia – nežinau. (juokiasi) Jau kelerius metus bendradarbiauju su organizacija „Senjorų pasaulis“, dar nelaikau savęs savanore, bet jų bendruomenėje įvedžiau gražių tradicijų. Kaip tik per mano gimtadienį organizacija turės kalėdinį renginį – dieną planuoju susitikti su mylimos organizacijos moterimis. O kas laukia paskui – nežinau. Man nuostabu, kad draugai dėl manęs stengiasi. Visada mėgdavau gimtadienius paminėti namuose, niekada nesiraudavau į jokius restoranus, prašmatnias vietas. Mėgstu ramiai paminėti šventę kartu su mylimais žmonėmis.
– Žmonių pažįstate iš įvairių sričių – politikos, radijo, televizijos. Ar visi jie išlikę jūsų gyvenime? Gal susirenka ir jūsų pasveikinti?
– Nėra buvę, kad rymočiau viena su arbatos puodeliu prie lango. Daug kartų yra buvę, kad būtent savo gimimo dieną sugrįžtu po ilgos kelionės. Pamenu, kad savo penkiasdešimtmetį paminėjau grįžusi iš Nidos, namuose jau buvo susirinkę draugai, padengę man stalą. Man svarbiausia per gimtadienį matyti žmones, kurie man svarbūs. Tai žmonės, be kurių turbūt jausčiausi labai vieniša.
Manau, kad didžioji dalis tų žmonių išlikę. Nors praėję apie 30 metų nuo tada, kai dirbau „Radiocentre“, bičiuliai iš ten išlikę iki šiol. Po darbo LNK įrašų studijoje, kur su keliais kolegomis garsinome serialus, ir toliau su kai kuriais ėjome bendrais keliais. Viena iš kolegių, su kuria LNK darydavome laidą „Gyvenimo istorijos“, iki šiol yra išlikusi viena geriausių mano draugių.
Atėjus sunkmečiui, 2008-ųjų krizei, laidos filmavimas buvo nutrauktas, kiekvienas ieškojome, kaip toliau kursime savo gyvenimus. Teko išgyventi ir kitų, asmeninių gyvenimo dramų. Bet toli viena kitos mes nepabėgome ir galvoju, kad visą gyvenimą mes būsime kartu.
Kol mano vyras tvarkėsi politikoje, aš prižiūrėjau dukrą. Kartu su drauge, kuri dabar gyvena Londone, buvome mamos, kurių vyrai daug dirba. Vaikus prižiūrėdavome kartu – penktadieniais susieinam, gaminamės vakarienę ir būnam. Nuo to laiko skaičiuojam 26 draugystės metus. Aš tikiuosi, kad ji atskris ir į mano jubiliejų (šypteli).
Tai dalykai, kurie yra tikri. Nebijau paskambinti ir buvusiems kolegoms, su kuriais dirbom prieš kokius 33 metus kartu. Ta bendruomenė tokia nedidelė Lietuvoj, kad ryšius palaikyt tikrai lengva.
– Dažnai žmonės sako nežinantys, kaip taip greitai bėga metai. Ką jums pačiai reiškia šis jubiliejus, ar jaučiate metų naštą?
– Iš tikrųjų baisiai skamba tas 60, nes pati nejaučiu, tik kiti sako, kad „O, jūsų jubiliejus“. Kūnas gal ir primena, kažkokį sąnarį skauda, jau ten stuburas paėjęs nuo sėdėjimo ilgo, kažkokią traumą esi patyręs. Bet iš tikrųjų širdy nejauti, kad tau 60. Aš taip galvoju. Aišku, žmonės ir jaunesni pajunta, pavyzdžiui, kad kai 40 – tikrai gyvenimo pabaiga, tarsi kažkas dūšioj sugriūna.
Aš taip nesijaučiu ir nesuprantu tų metų. Ir įsivaizduokit, kas būtų, jeigu per tuos metus nebūtum susiradęs draugų. Tai visiškas liūdnumas. Dar neseniai skaičiau, kad lietuviai, ko gero, vos ne vienišiausi žmonės pasaulyje. Per tam tikrą laiko tarpą rečiausiai kalbamės su savo giminaičiais, skambinamės ar susitinkam. Tiesiog tai reiškia, kad grįžti ir būni vienas.
– Ar pati su šeimos nariais bendraujate artimai?
– Mano mamytei 82 metai, ji gyvena toj apsnigtoj Plungėj, man ji dar prieš porą dienų padėjo nukasti mašiną, kad aš išvažiuočiau. Visa Plungė ant „ūsų“, atkasinėja sniegą, kurio iškrito tiek, kiek 15 metų nebuvo. Ir mes su mama kiekvieną dieną su vaizdu šnekamės, o su broliu, kuris dabar Anglijoje, turbūt kas antrą dieną. Aš manau, kad yra labai svarbu turėti su kuo kalbėtis. Ir tie žmonės, kurie neturi su kuo kalbėtis… Kaip man liūdna dėl tokių žmonių. Man labai, labai liūdna dėl žmonių, kurie pametė ryšį su savo vaikais, šeimos nariais. Net kai Naujus Metus sutikome su mama, nebuvome dviese – nuotraukomis, žinutėmis dalinomės su kitais.
Mes visą laiką budim, keičiamės žinutėmis, nuotraukomis, kalbamės. Tai gelbsti nuo liūdnumo, vienišumo. Bet, ko gero, ne tik čia, Lietuvoje, daug vienišumo, visam pasauly tų vienišių dabar padaugėję, ar ne?
– Visam pasaulyje dabar padidėjusi vienišumo statistika.
– Pagalvoju, kad reikia noro kažkur būti, kažkur eiti. Linkiu visiems atrasti kažką, kas patinka, surasti progų džiaugtis ir tai daryt. Mes, jeigu kur ir nenorim, patys save už plaukų vienas kitą paimam ir išsitempiam. Ir viskas, išvažiuoja visa komanda. Iš tiesų net jeigu tingi ir jau nesinori, ir jeigu skauda, vis tiek reikia save vest. Juk norisi gyvenimą prisiminti ne kaip pasyvų kelią.
Žinot, mano mamytė man pasakė, kad ji sportuoti, mankštas daryti kiekvieną rytą pradėjo sulaukusi 60-ies. Rytais mankštomis užsiima, daro procedūras, užima valandą. Kai pagalvoji, tai ji tai daro daugiau kaip 20 metų. O jeigu ji nejudėtų, negalėtų ir to sniego nusikasti. Galbūt tai toks palinkėjimas, paskatinimas tiems 40-mečiams, kurie jaučiasi, kad viskas jau čia baigta. (juokiasi)
– Ir jūsų šeimos pavyzdys turbūt gali parodyti, kad daug ką pats gali nuveikti tada, kai jautiesi reikalingas.
– Labai svarbu jaustis reikalingam. Esu kažkur skaičiusi tokią mintį: Dievas kartais leidžia nukirsti šaką, į kurią labai stipriai įsikibęs laikaisi, tam, kad suprastum, kad ir plaukt, ir skrist gali, ir kitokių dalykų moki.
– Gimtadienis ar nauji metai žmonėms būna tas apmąstymų laikas. Žmonės dažnai ir prisiminimais dalijasi, pasižiūri, kaip kas padaryta, kas patirta. Kaip jūs dabar žvelgdama į savo gyvenimą, jį vertinate? Ar buvo tam tikrų dalykų, kuriuos keistumėt?
– Čia klausimas beveik be atsakymo. Daug dalykų turėjau per tuos 60 metų – ir radijus, televizijas kūrėm, ko tik nedarėm. Patirčių daug ir įdomių, kai ką jauniems žmonėms net sunku įsivaizduoti. Kažkada kino teatre filmo vertimą, parašytą ranka, skaitydavau atsisėdus salės gale, prie mikrofono ir naktinės lempelės. Ir labai smagu, kad turiu visas šias patirtis. Buvo įdomu būti prie pradžios, pačiam galvoti, sugalvoti taisykles, kaip ką padaryti, sugalvoti, kaip tas rezultatas turi atrodyt. Dar prisimenu, kad prieš eidama į televiziją, radiją, net mokytojavau vienoje Vilniaus mokykloje, dėsčiau prancūzų kalbą. Visa tai labai smagu prisiminti.
Dabar, kai mokytojų trūksta, vis galvoju, gal aš norėčiau ten sugrįžt. Šiandien vertindama savo šuolius, skrydžius, pasirinkimus, sakyčiau, kad tikrai ne visi jų buvo protingi. Visko ten buvo… Ir dabar aš gailiuosi tų neapgalvotų, nelogiškų „skrydžių“. Bet, kita vertus, be jų aš šiandien galbūt nepasakočiau tokių istorijų, kokias turiu šiandien. Smagu prisiminti, ne visada smagu papasakot, nes ten ir tavo klaidos, ir tavo ieškojimai, ir jaunystės paklydimai. Man labai smagu, kad aš tame laike gyvenau ir galėjau tokius visokius dalykus pačiupinėt.
– Ir radijas, ir laidų, renginių vedimas, darbas mokykloje, filmų garsinimas… Daug veiklų. Nesvajojate dar ko naujo išbandyti savo gyvenime?
– Yra taip smagu, kai gali per gyvenimą patirti, išbandyti ne vieną profesiją. Dabar mano 60-mečio išvakarės, bet galiu prisipažinti, kad dabar siuntinėju šimtus CV, rašausi sau rutininius, kūrybinius darbus, kuriuos galbūt norėčiau turėti. Lygiai taip pat galvoju apie grįžimą į mokyklą, kad turėčiau pastovumą. Net buvau nuvažiavusi ir prasiėjau per Mortos mokyklą porą kartų. Man taip patiko! Man taip patiko, kad aš grįžau namo krykštaujančia širdimi kaip vaikas, iš žaidimo kambario išleistas. Įdomu, nes kai man buvo 30-imt, man mokykloje buvo liūdna, galvojau, kad mano gyvenimas taip ir baigsis – visą laiką minant taką į mokyklą. Džiaugiuosi, kad galėjau išbandyti daugybę dalykų.
– Jūsų gyvenime taip pat būta ir skyrybų, ir kitų asmeninių sunkumų, Kokie dalykai paliko didžiausias pamokas, kurie labiausiai nuvylė?
– Jeigu dabar reikėtų savo dukrai, savo draugų vaikams ar dar kam nors papasakoti apie darbą eteryje, sakyčiau, kad tai ne visada yra siekiamybė. Tai labai sudėtingas pasirinkimas, kaip ir menininko, aktoriaus pasirinkimas. Jeigu pats kuri savo produktą, viskas yra gerai. Bet jeigu esi priklausomas nuo kitų pasirinkimo… Šiandien, rytoj turi nemažai pasiūlymų vaidinti, pasirodyti, bet poryt jau gali būti nusibodęs.
Daug metų dirbau kaip žvėris, turėjau krūvas renginių kiekvieną savaitę – tuomet Adelė dar buvo darželyje, jai nuolat reikėdavo auklės. Vėliau tas laikas praėjo. Reikėjo suvokti, ar galiu nuolatos taip sunkiai dirbti ar kažkaip kitaip išlaikyti savo kartelę. Bet tai – nežmogiška, nes žmogus tokiu tempu visą laiką negali dirbti. Tada nori nenori atsiranda kalneliai, nuokalnė. Rinkdamasis kūrybininko kelią visą laiką rizikuoji ir žinai, kad visą laiką gyvensi su nerimu. Jis bus visą laiką. Išleidi laidą – nežinia, koks bus reitingas, neaišku, koks bus kitas sezonas. Gal tavęs atsisakys kanalas, nes reitingas per mažas. Neturėsi kito sezono – neturėsi darbo. Tenka išmokti gyventi su nerimu. Kita vertus, turint nuolatinį, etatinį darbą, turėsi rutiną. Su ja arba susigyveni, arba ne.
– Šiemet jubiliejų minite ne tik jūs, bet ir Lietuvos radijas – jam sukanka 100 metų. Dešimtajame dešimtmetyje dirbote „Radiocentre“, matėte laisvo radijo pradžią iš vidaus. Sakykite, kaip per trisdešimt metų keitėsi radijas?
– Aš be radijo negyvenu iki šiol, mano namuose kiekviename kambaryje yra po kažkokį tašką, iš kurio gali išgauti radiją. Mano virtuvėj stovi paprastas senoviškas radijukas, vieną turiu ir savo kambaryje. Jeigu mašinoje nebūtų radijo, turbūt aš net nevažiuočiau. Ir man labai įdomu, kas radijuje vyksta, kaip keičiasi vienokių ar kitokių komercinių radijų programos pasikeitus savininkams. Aš seku ir matau pasikeitimus. Radijas bando jaunėti, ieško išeičių išgyventi. Kaip jie tai padarys, aš nežinau.
Manau, kad jaunosios kartos komunikacijos priemonės yra visai kitos – ne radijas ir ne televizija. Ir kodėl dabar turėtų tas jaunas žmogus gyventi su lietuviškos televizijos ar radijo programomis? Dabar žmonės kompiuteryje turi visą pasaulį – iš kur nori, iš ten pasiimi. Man labai gaila, kad, ko gero, tos komunikacijos priemonės pasens kartu su mumis. Labai liūdna, bet nemanau, kad tarp jaunimo tos platformos prigis. Liūdnai aš čia pašnekėjau, taip? (šypteli)
– Tokia ta realybė. Kadangi ir eteryje esat buvus, esate ir pažįstamas radijo balsas – kaip praeiviai jus dažniausiai atpažįsta, ar iš išvaizdos, ar iš balso?
– Turbūt daugiau iš balso dabar. Kai kurie ir iš veido atpažįsta, prisimena mano laidas, kurios buvo tikrai populiarios. Bet tai – vyresnė karta. Yra labai nuostabu, kai prašneki, pavyzdžiui, parduotuvėje, prieina kokia ponia ir sako, kad mane pažįsta, kad nebūtų skaičiusi kokios nors knygos, serialo, jei jų nebūčiau įgarsinusi. Man labai smagu, kai mane atpažįsta, kai nusišypso. Tai yra didžiausias apdovanojimas. Nes jeigu praeini ir žmogui sukeli šypseną veide, vadinasi, kažką gero gyvenime padarei. Ir tas žmogus su tavim turi gerą emociją.
Kai kurie gal mane prisimena ir iš dukros istorijos, kai pasakojau apie ankstukės dukros gimimą. Tėvams jau būna šokas, kai vaikai gimsta keliomis dienomis anksčiau, o mano dukra gimė keliais mėnesiais anksčiau. Tai buvo sukrečiantis, įsimintinas įvykis ne tik man, bet ir kitiems.
– Užsiminėt šiek tiek ir apie savo vienintelę dukrą Adelę, kuriai šiemet sukanka 24-eri. Koks ryšys jus sieja?
– Kai buvo mažutė, ji net nelabai suprato, kad yra kažkokia kitokia, kodėl kai kurie ją ant rankų nešioja. O paskui paauglystėje jai pradėjo nepatikti atpažįstamumas, tas suvokimas, kad yra žinomo žmogaus duktė. Aš pasakysiu tiek, kad ji ieško savo vietos gyvenime, kaip ir daugelis dabar. Aš nuo aštuntos klasės žinojau, kuo būsiu. Šiandien turbūt taip ir nebebūna.
Esame stipri šeima, turime artimą ryšį. Nėra taip, kad kiekviena užsidarius savo kambariuose, žiūrim į kompus ir nepratariam žodžio. Mes kartu verkiam, kartu džiaugiamės, kartu apie gyvenimą šnekam. Aš sakau, kad turiu dvi mergaites, kuriomis iš esmės dabar labiausiai rūpinuosi – tai mano mama ir duktė. Jos irgi taip pat mano, kad jos manim rūpinasi. Va taip ir gaunasi tas ratas trijų kartų.
– Ar užtenka tų šeiminių ryšių? Ar kartais pagalvojate ir apie romantiškus santykius, o gal to aktyviai ieškote?
– Labai gerbiu žmones, kurie to ieško, ir manau, kad neteisinga ir sunku gyventi vienam – finansiškai, morališkai, psichologiškai. Norėti susirasti draugą yra normalu. Bet per tuos metus aš antros pusės neieškojau. Visada vadovavausi tuo senu pasakymu: jei tau koks nors žmogus yra skirtas, jis pasirodys tavo kieme, tereikia nepamiršti atidaryti vartelių. Bet ką daryti, kad niekas per tą kiemą nėjo? (juokiasi) Bet buvau gan užsiėmęs žmogus… Manau, kad kai vienas augini paauglį vaiką, tiesiog nebeturi laiko.
Pusė aštuonių vakaro, bet niekur negali eiti. Kai išsiskyrėme su vyru, Adelei buvo 10-imt. Tada dar turėdavau ir televizinių projektų, dukrą labai padėjo prižiūrėti draugės. Kiek vėliau įsisukau į tą rutiną, įpratau. Prieš tai niekada nebuvau vieniša, nežinojau, kaip vienišai moteriai reikia gyventi. Bet paskui savaime viskas susiklostė, susidėliojo į savo vietas. Vėliau supratau, kad jei neturi finansinių bėdų, vienatvė atrodo visai patogi – gyveni, dirbi, mėgaujiesi.
– Praeityje vedėte laidą „Gyvenimas kaip kinas“. Ar šiandien galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas kaip kinas? Jei taip, tai kokio žanro?
– Tai būtų moteris, kuri pasakoja apie savo gyvenimą, kelią. Galėtų būti tragikomedija. Būtų smagu pasižiūrėti sarkastiškai ir visaip į tam tikrus dalykus. Buvo labai sudėtingų ir tragiškų momentų mano gyvenime – neteisingi vyrų pasirinkimai, nepelnytos dramos, nuoskaudos, kurių bandai paskui atsikratyti.
Gyveni mąstydama, o ne paviršiumi bėgdama, tai palieka pėdsaką. Bet turi daug ir sunkiai dirbti, kad nebeskaudėtų ten, kur ne vietoj įmynė. Turi daug dirbt su tuo, kad nebeskaudėtų. Aišku, dabar kažkaip tai verčiam į pozityvą. Kad ir koks tragiškas būtų tavo žingsnis, vis tiek jis turės ir teigiamų pasekmių.
