Man 27 metai ir nuo tėvų mirties gyvenu vienas privačiame name Maskvos priemiestyje. Pusę rajono sudaro daugiaaukščiai pastatai, kitą pusę – kotedžų kvartalas, tarp kurių yra parkas su žaidimų aikštelėmis.
Esu didelis sveiko gyvenimo būdo šalininkas, todėl vakarais einu bėgioti. O kad nebūtų taip baisu, įsigijau šunį – dobermaną vardu Fas. Tiesą sakant, jis Faustas (jo pravardė iš veislyno), bet patogumo dėlei ją sutrumpinau. O šuo – tik gerumas! Kaimynai jau klausė, ar jis nebylys, ar kažkas panašaus – niekas niekada negirdėjo jo balso.
Kam loti, jei viskas gerai? Logika teisinga – to aš ir mokau.
Taigi, vieną vakarą išėjome į parką pabėgioti. Parkas buvo tuščias ir tylus.
Ir tada išgirdau keistą garsą. Iš pradžių pamaniau, kad tai katės miauksėjimas, bet tai buvo kažkaip neįprasta. Šuo patraukė mane į šoną, link neapšviestos alėjos.
Iš pradžių nenorėjau ten eiti – bijojau. Bet tada vėl išgirdau tą patį garsą, panašų į verksmą. Įjungiau žibintuvėlį, įėjau vidun ir štai jis!
Stovi vežimėlis, jame verkia kūdikis, jau visiškai užkimęs, o šalia ant suoliuko guli mergaitė, akivaizdu, mama.
Išsigandau – ar ji mirusi, ar jai kas nors nutiko, jei negirdėjo kūdikio verksmo!
Ir ką ji veikė parke taip vėlai? Iš pradžių norėjau iškviesti policiją. Priėjau ir atidžiau pažiūrėjau – o ji miegojo! Bandžiau ją žadinti, bet ji vos atmerkė akis. Buvau siaubingai išsigandusi. Tuoj pat nubėgau prie vežimėlio, pagriebiau kūdikį ir pradėjau verkti.
Taigi, išgirdau tokią istoriją. Jos vardas Vika, jai dar nėra aštuoniolikos. Ji viena su vaiku, gyvena kažkokioje spintoje, kurią naudoja konsjeržas viename iš senų pastatų. Ji susipažino su vaiko tėvu internete, įsimylėjo, ir jis pakvietė ją gyventi pas save į Maskvą. Jie gyveno nuomojamame bute, o ji įsidarbino pardavėja parduotuvėje.
Jos vaikinas nedirbo, bet kartais turėdavo dideles pinigų sumas – sakydavo, kad laimėjo. Tačiau kai ji pastojo ir jos pilvas išryškėjo, jis tiesiog pabėgo, jai būnant darbe. Jis pasiėmė visus savo daiktus, net kai kuriuos jos, ir dingo. Jis vis dar skolingas dviejų mėnesių nuomą. Ji net nežino, ar tai tikrasis jo vardas, kaip jis save pasakė. Jo telefonas atjungtas, o jis užblokavo savo VK puslapį. Ji nežino, kaip jį rasti, ir ar jai reikėtų jį surasti.
Turėjau sumokėti beveik visą savo mėnesinį atlyginimą, kad sumokėčiau nuomą, bet šeimininkai jį pasiliko. Gerai, kad valytoja leido man apsistoti tame mažame kambaryje mainais už pagalbą tvarkant kiemą. Ji taip pat valo prieškambarį už 100 rublių per dieną.
Kai likau be pinigų ir būsto, darbe nualpau ir buvau nuvežta į ligoninę, kur praleidau iki gimdymo.
Kai gimė sūnus, Maksimka išlaikymo pinigus panaudojo naudotam vežimėliui, papildomoms sauskelnėms ir kūdikio drabužiams nusipirkti. Jie taip ir gyvena su savo kūdikiu – taupo, gamina maistą ant elektrinės viryklės. Geraširdžiai kaimynai retkarčiais atveža maisto produktų.
Namuose ji turi mamą, bet ji jau seniai girtuoklė. Jos tėvas buvo pasodintas į kalėjimą už vagystę ir ten mirė. Motina net nenuvežė jo laidoti. Ji turėjo vyresnį brolį, bet jis pabėgo iš namų, kai Vikai buvo 10 metų. Ji nežino, kas jam nutiko ir ar jis vis dar gyvas.
Ir tada jai pradėjo dingti pienas. Viena iš moterų pasiūlė išgerti alaus, sakydama, kad tai padeda. Nusipirkau skardinę, išgėriau pusę, išėjau su mažyle pasivaikščioti parke, atsisėdau ant suoliuko – o tada pažadinau ją vidury nakties.
Po velnių, kas tik norėjo, galėjo pasiimti vaiką!!! Laimei, joks niekšas ten nepraėjo!
Trumpai tariant, parsivežiau ją namo, iki spintos, o pakeliui nusipirkau pieno, duonos, jogurto ir troškintos mėsos – kiek tik užteko pinigų.
Pamačiusi tą mažą spintelę, vos nenualpau – mažytis maždaug keturių kvadratinių metrų kambarėlis su mažu grotuotu langeliu. Baldus sudarė stalas, kėdė, kabykla paltams ir nusvirusi sofa. Kampe stovėjo du languoti krepšiai su jos daiktais.
Dieną negalėjau susitaikyti su šiuo likimu. Tada paėmiau automobilį, nuvažiavau pas Viką ir pasakiau, kad ji keliasi gyventi pas mane – namas buvo didelis, vietos buvo daug.
Ji pravirko ir pasakė, kad neturi kuo mokėti.
Pasakiau, kad gyvensiu kaip mano sesuo.
Jei tik turėčiau seserį (ar brolį), gyventume kartu ir padėtume vienas kitam. Štai kaip bus! Daviau jai saulėtą kambarį ir pasiėmiau savo daiktus.
Dabar gyvename kartu – dvi Vikos: aš, Vika ir mano naujoji sesutė Vika. Ir Maksimka – tokia miela mažylė! O mūsų katinas Vasilijus Vasiljevičius juo pasirūpino – laiko jį saugiai ir šiltai.
Vika pasirodė esanti nuostabi virėja – ji baigė konditerių mokyklą. Kai kūdikis užaugs, rasime jai darbą pagal savo specialybę.
Jau yra kaimynų, kurie mane pasmerkė – lyg būčiau kvailys, kad įsileidau nepažįstamą žmogų į namus ir netgi jį užregistruoju.
Galbūt jie teisūs, bet aš kitaip negalėjau…
