Kunigas Ričardas Doveika atvirai kalba apie tai, kas šiandien skauda daugeliui – visuomenės susiskaldymą, vertybių krizę ir tylinčią sąžinę. Jo teigimu, pandemija, karas Ukrainoje ir kiti išbandymai atskleidė ne tik mūsų silpnybes, bet ir gilius nesusikalbėjimus.
„Tiek nepagarbos vieni kitiems, kiek pasakėme per pandemiją, turbūt mūsų senelių karta nežino, kur akių dėt“, – sako kunigas. Pasak jo, tuo metu neišlaikėme pilietiškumo egzamino – pasidavėme baimei, dezinformacijai ir pykčiui, o vietoj bendrystės rinkomės susiskaldymą.
Kunigas lankėsi „Žinių radijo“ laidoje „Radijo žmonės“, kur su vedėju Raigardu Musnicku aptarė ne tik visuomenės skaudulius, bet ir prisiminė savo laikus eteryje – jis vedė laidas „Mūsų angelai ir demonai“ bei „Geras gyvenimas“.
Paklaustas, ar norėtų labiau kalbėtis su angelais ar demonais, kunigas atviras: „Reikia pažinti ir šviesą, ir tamsą. Tik tada žmogus gali sąmoningai pasirinkti, kas jis yra.“ Tačiau jei turėtų progą akis į akį paklausti šėtono, ką sakytų? „Kodėl taip nekenčiate žmogaus?“ – klaustų Doveika.
Kunigas taip pat kelia klausimą Dievui – kokią kančią jis išgyveno, matydamas žmogų skausme? Ir iškart pats atsako: „Dievas taip myli žmogų, kad pats tapo žmogumi, kad parodytų – tik pasirinkęs šviesą ir laisvę, žmogus išlieka.“
Tačiau ta laisvė, anot jo, ne visada išnaudojama teisingai.
„Mes pasirinkome susipriešinimą, ne ryšį. O be santykio – su Dievu ir vienas su kitu – tauta netenka savo esmės.“
Lietuviai po iššūkių – susiskaldę ir pikti
Nors po krizių – pandemijos, karo – kunigas mato ir džiugių ženklų, pavyzdžiui, daugiau jaunų žmonių bažnyčiose, vis dėlto atviras: mūsų visuomenė – išsiskaldžiusi. Ir tai, jo žodžiais, rodo nebrandą.
„Krizės mus turėjo vienyti. Bet mes vieni kitus išvadinom, įžeidėm, pažeminom. Ir tai buvo mūsų – kaip tautos – nesubrendimo atspindys.“
Kunigas pabrėžia, kad daug žmonių šiandien jaučiasi vieniši, pasimetę, o žiniasklaida dažnai tik stiprina baimę. „Reikia daugiau padrąsinimo, ne griežtų tonų ar puolimo.“
Kartą, kuri neturi dėl ko aukotis, ištiks tuštuma
Pasak Doveikos, visuomenę užvaldantis egoizmas kelia nerimą. Jis pastebi – vis dažniau jauni žmonės sako, kad neturi dėl ko aukotis. „Jei neturi už ką gyvybės atiduoti, gyvenimas tampa liūdnas ir bevaisis“, – sako kunigas.
Jis įsitikinęs – tai nėra nei pranašo žodžiai, nei dramatiškas šauksmas. Tai realybė, kurią dar galime pakeisti. „Turime išmokti ne tik kurti burbulus, bet ir juos pradurti – susitikti akimis, pasakyti „labas“, sugrąžinti pagarbą ir ryšį.“
Pabaigai – svarbiausias klausimas kiekvienam: kiek turiu priešų?
„Jeigu galiu atsakyti, kad neturiu – reiškia, einu teisingu keliu. Jeigu esu kam nors priešas – tai jau ne mano, o to žmogaus santykio klausimas.“ Kunigas primena – ryšys prasideda nuo mažų dalykų: nuo stiklinės vandens, nuo bendro džiaugsmo, nuo nuoširdaus „ačiū“.
Jo žinia aiški – žmogaus esmė slypi ne išoriniuose burbuluose, o gebėjime būti žmogumi kitam žmogui.
