Yra Zodiako ženklų, kurių esmė neturi pilkos spalvos atspalvių. Jų vidinis pasaulis – tai amžina kova tarp šviesos ir šešėlio, kur gerumas egzistuoja kartu su žiaurumu, o noras paaukoti save – su savanaudiškumu. Gyventi su tokiais žmonėmis reiškia susitaikyti su jų dvilypumu: už vieno veiksmo slypi motyvas gali būti visiškai priešingas tam, kas atrodo. Šiame straipsnyje nagrinėja tris labiausiai prieštaringus ženklus, kuriuose egzistuoja ir angelas, ir demonas.
Skorpionas (spalio 23 d. – lapkričio 21 d.)
Skorpionas yra emocijų alchemikas, gebantis meilę paversti manija, o atsidavimą – keršto troškimu. Jų „angeliška“ pusė pasireiškia noru atiduoti viską dėl artimųjų, ištverti bet kokius išbandymus ir parodyti neįtikėtiną tvirtumą. Šis Skorpionas yra ištikimas sąjungininkas, kurio palaikymas nežino ribų.
Tačiau vos tik pažeidžiamas jų pasitikėjimas, iškyla „demonas“. Šaltumas, įniršis ir taiklūs smūgiai į pažeidžiamiausias vietas yra jų vizitinė kortelė. Skorpiono kerštas visada sąmoningas, o jo esmė – iškreiptas, tačiau vis dar pagrįstas teisingumo jausmas. Paradoksalu tai, kad net ir tamsiojoje sielos pusėje jie išlieka ištikimi savo principams, nors ir iškreipta forma.
Dvyniai (gegužės 22 d. – birželio 21 d.)
Dvyniai gyvena daugialypiame realybių pasaulyje, kur jų prieštaravimai pasireiškia nuolatiniu kaukių keitimu. Jų „angelas“ yra šmaikštus, žavus pašnekovas, įkvepiantis ir dosniai besidalijantis savo šviesa. Su jais aplinkiniai jaučia skrydžio ir beribių galimybių jausmą.
Tačiau jų „demonas“ yra tas pats lengvabūdiškumas, tik pasuktas į tamsiąją pusę. Nepastovumas virsta išdavyste, smalsumas – kišimusi į kitų paslaptis, o intelektas – manipuliavimo įrankiu. Dvyniai gali pasakyti įtikinamas kalbas netikėdami nė žodžiu ir duoti pažadus, kurie iš karto pamirštami. Pagrindinė Dvynių paslaptis yra ta, kad jų nuoširdumas dažnai yra pati įgudžiausia kaukė.
Šaulys (lapkričio 22 d. – gruodžio 21 d.)
Šaulys – amžinas klajūnas, blaškomas tarp kilnių idealų ir atšiaurių gyvenimo tiesų. Jų „angeliška“ prigimtis pasižymi nepajudinamu optimizmu, tikėjimu geriausiu ir noru dalytis žiniomis bei laisve. Šis Šaulys įkvepia, moko atleidimo ir bebaimio požiūrio, tapdamas tikru dvasiniu vadovu.
Tačiau kai idealai susiduria su realybe, pabunda „demonas“: ciniškas ir negailestingas tiesos ieškotojas. Jis gali staiga atskleisti kitų silpnybes, prisidengdamas sąžiningumu, ir sunaikinti tikėjimą daugeliu šventų dalykų. Jo kandus pasisakymas yra ypač skaudus, nes jįe slypi karčioji tiesa. Šaulio prieštaringumas slypi tuo pačiu metu jaučiamame tikėjimo troškulyje ir nesugebėjime užmerkti akių prieš pasaulio netobulumus.
