Lietuvai atsisveikinant su žinomu žurnalistu ir televizijos laidų vedėju Henriku Vaitiekūnu, naują prasmę įgavo prieš kelerius metus jo išsakytos mintys. Ilgą laiką televizijoje dirbęs žurnalistas atvirai kalbėjo apie sunkias ligas, gyvenimo išbandymus ir dalykus, kurių žmonės dažniausiai vengia. Tačiau labiausiai stebino ne jo prisiminimai apie patirtus sunkumus, o neįprastas gebėjimas net sudėtingiausiomis aplinkybėmis išsaugoti humorą.
Po skaudžios žinios prisimintas ypatingas pokalbis
Lietuvą pasiekė žinia apie žurnalisto, televizijos laidų kūrėjo ir vedėjo Henriko Vaitiekūno mirtį.
Jam buvo 77 metai.
Žurnalisto netektis paskatino prisiminti ne tik jo profesinius pasiekimus, bet ir asmeniškus pasakojimus apie gyvenimą.
Vienas tokių pokalbių buvo parodytas 2024 metais LRT laidoje „Stilius“.
Tuomet H. Vaitiekūnas atvirai kalbėjo apie savo sveikatą, profesiją, šeimą ir požiūrį į neišvengiamus gyvenimo pokyčius.
Po jo mirties LRT šį interviu paskelbė dar kartą.
Tai nebuvo paskutinis prieš mirtį įrašytas atsisveikinimas. Tai ankstesnis pokalbis, kurio mintys šiandien sulaukė naujo dėmesio.
Apie sunkiausius išgyvenimus kalbėjo netikėtai ramiai
Per gyvenimą H. Vaitiekūnui teko susidurti su rimtais sveikatos išbandymais.
Žurnalistas neslėpė, kad buvo gydomas dėl onkologinės ligos ir patyrė sudėtingų operacijų.
Tačiau pasakodamas apie šį laikotarpį jis nesiekė sukelti gailesčio.
Priešingai – kalbėjo apie tai, kaip liga pakeitė jo požiūrį į kasdienybę.
H. Vaitiekūnas prisiminė, kad sunkią diagnozę stengėsi priimti kaip problemą, kurią reikia spręsti kartu su gydytojais.
Pasak jo, tuo metu žmonai ir dukrai ši žinia galėjo būti net sunkesnė nei jam pačiam.
Žurnalistas ne kartą pabrėžė pasitikėjimą Lietuvos medikais.
Savo patirtį jis vertino kaip svarbią gyvenimo pamoką.
Viena mintis apie gyvenimą šiandien sulaukė ypatingo dėmesio
Kalbėdamas apie žmogaus baimes, H. Vaitiekūnas nevengė ir mirties temos.
„Žmonės bijo mirties. Žinokit, nereikia jos bijoti“, – 2024 metais laidoje „Stilius“ sakė žurnalistas.
Šie žodžiai buvo išsakyti gerokai anksčiau nei pasklido žinia apie jo netektį.
Jais H. Vaitiekūnas nesiekė pranašauti ateities.
Jis kalbėjo apie savo asmeninį santykį su gyvenimu, senėjimu ir nežinomybe.
Žurnalistas tikėjo, kad žmogui svarbu išlaikyti smalsumą ir neatsisakyti gyvenimo planų net tada, kai tenka susidurti su sunkumais.
Ši mintis atsikartojo visame jo pasakojime.
Patirtis paskatino padėti kitiems
Išgyventa onkologinė liga H. Vaitiekūnui tapo paskata įsitraukti į savanorystę.
Jis bendradarbiavo su Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija POLA.
Žurnalistas telefonu kalbėdavosi su žmonėmis, kuriems taip pat buvo diagnozuota onkologinė liga.
Kartais pašnekovams reikėdavo patarimo.
Kartais – tiesiog žmogaus, kuris išklausytų ir suprastų jų išgyvenimus.
H. Vaitiekūnas pastebėjo, kad nepažįstamo žmogaus, jau patyrusio panašią situaciją, palaikymas gali būti ypač svarbus.
Jis pasakojo sulaukdavęs ir pakartotinių skambučių.
Tokie pokalbiai rodė, kad savanorystė nebuvo vien simbolinė veikla.
Tai buvo nuolatinis ryšys su žmonėmis, ieškančiais supratimo ir vilties.
Netikėtas honoraras virto viena linksmiausių istorijų
Nors interviu buvo paliestos rimtos temos, H. Vaitiekūnas neprarado jam būdingo humoro.
Jis prisiminė vieną knygos pristatymą Marijampolėje.
Už susitikimą su skaitytojais žurnalistas sulaukė neįprasto atlygio.
Vietoj pinigų jam buvo padovanoti penki kilogramai rūkytų lašinių.
Šią istoriją jis pasakojo su šypsena.
Net juokavo, kad toks honoraras žmonai galėjo suteikti daugiau džiaugsmo nei pinigai.
Atrodytų, paprasta kasdienė situacija.
Tačiau būtent tokie pasakojimai atskleidė H. Vaitiekūno gebėjimą pastebėti gyvenimo komiškumą.
Jo humoras buvo neatsiejama asmenybės dalis.
Apie šiuolaikinę žurnalistiką turėjo ką pasakyti
Interviu H. Vaitiekūnas kalbėjo ir apie pasikeitusią žiniasklaidą.
Daugiau nei keturis dešimtmečius žurnalistikai skyręs profesionalas prisiminė laikus, kai naujienų rengimo tempas buvo kitoks.
Pasak jo, interneto eroje redakcijos vis dažniau konkuruoja dėl greičio.
Tačiau skubėjimas turi savo kainą.
Žurnalistas atkreipė dėmesį į klaidų riziką ir silpnėjančią informacijos patikrą.
Jam buvo svarbu ne tik pirmam paskelbti naujieną.
Ne mažiau reikšmingas buvo jos tikslumas ir kokybė.
Šios mintys aktualios ir šiandien, kai naujienos socialiniuose tinkluose plinta akimirksniu.
H. Vaitiekūnas priminė, kad profesinis atsakingumas neturėtų pralaimėti skubėjimui.
Kodėl jis nebenorėjo grįžti į televiziją?
Daugelį metų televizijoje praleidęs H. Vaitiekūnas prisipažino, kad aktyvaus darbo eteryje nebepasiilgo.
Tai stebino net kai kuriuos jo pažįstamus.
Tačiau žurnalistas aiškino, kad pasitraukimas nebuvo susijęs su konfliktais.
Jis tiesiog buvo pasiruošęs kitam gyvenimo etapui.
Televizijoje praleisti metai suteikė daug patirties, tačiau kartu pareikalavo nemažai laiko ir energijos.
Pasitraukęs iš aktyvaus darbo ekrane, H. Vaitiekūnas toliau rašė ir bendravo su skaitytojais.
Jo gyvenimas nesustojo kartu su televizijos karjeros pabaiga.
Vienas kūrybinis sprendimas pakeitė Lietuvos televizijos istoriją
Ypatingą vietą H. Vaitiekūno karjeroje užėmė laida „Laisvės alėja“.
Ji atsirado Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai televizijos kūrėjams atsivėrė naujos galimybės.
Po 1991 metų sausio įvykių dalis televizijos darbuotojų dirbo Kaune.
Ten gimė ir savito humoro bei ironijos kupina laida.
H. Vaitiekūnas prisiminė, kad anuomet kūrėjai pajuto iki tol neįprastą laisvę.
Nebereikėjo laikytis griežtų nurodymų, kaip turi atrodyti televizijos programa.
Buvo galima eksperimentuoti.
Būtent tokia kūrybinė atmosfera padėjo atsirasti laidai, kurią žiūrovai prisiminė dar ilgai.
Net sulaukęs brandaus amžiaus neprarado smalsumo
Vėlesniais gyvenimo metais H. Vaitiekūnas išleido knygą „Felčerio užrašai“.
Joje atsispindėjo ilgametė žurnalistinė patirtis ir savitas požiūris į pasaulį.
Žurnalistas mėgo susitikimus su skaitytojais.
Tokie renginiai jam suteikdavo galimybę išgirsti skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų istorijas.
H. Vaitiekūnas pastebėjo, kad žmonių gyvenimo patirtys ir požiūriai labai skiriasi.
Šie susitikimai jam buvo dar viena galimybė pažinti visuomenę.
Net po daugelio metų profesijoje jis išsaugojo žurnalistui būdingą norą klausti, stebėti ir suprasti.
Po netekties liko ne tik televizijos laidos
Henrikas Vaitiekūnas buvo vienas iš žmonių, kurių darbas prisidėjo prie Lietuvos televizijos raidos.
Tačiau jo gyvenimo istorija neapsiriboja laidų pavadinimais ar darbo metais.
Jis išgyveno sudėtingų sveikatos išbandymų, padėjo kitiems žmonėms, rašė knygas ir iki gyvenimo pabaigos domėjosi pasauliu.
2024 metais duotame interviu atsiskleidė žmogus, kuris apie rimtus dalykus mokėjo kalbėti paprastai.
Jo žodžiai šiandien primena, kaip svarbu išsaugoti žmogiškumą, smalsumą ir humoro jausmą.
Būtent tokį Henriką Vaitiekūną prisimins daugelis jį pažinojusių žmonių – nebijojusį sudėtingų pokalbių, gebėjusį juoktis ir net sunkiausiais gyvenimo etapais ieškojusį priežasčių judėti pirmyn.
