Artėjant Vėlinėms daugelis lietuvių skuba į kapines. Tvarkomos artimųjų kapavietės, uždegamos žvakės, sodinamos gėlės ir prisimenami išėję žmonės. Tačiau kartu su šiomis tradicijomis kai kur atsiranda ir tai, apie ką kalbėti nėra malonu.
Kapinėse neretai galima išgirsti ne tik maldas, prisiminimus ar tylų artimųjų pokalbį. Kartais čia garsiai aptarinėjami kaimynų kapai, paminklai, gėlės, žvakės ir net mirusiųjų gyvenimo istorijos.
„O pas tą – pažiūrėk, kokios žvakės“
Vėlinės daugeliui šeimų yra metas, kai susitinkama su artimaisiais ir kartu aplankomi išėjusieji. Prieš šventes žmonės tvarko kapus, valo paminklus, grėbia lapus, uždega žvakes.
Tačiau kartu neišnyksta ir sena tradicija – dairytis, kaip atrodo kitų kapavietės.
Vienur aptarinėjama, kiek žvakių uždegta, kitur vertinamos gėlės ar paminklas. Kartais net spėliojama, kiek pinigų artimieji išleido kapo tvarkymui ir kodėl vienoje kapavietėje viskas atrodo prabangiau nei kitoje.
„Matyt, vėl pinigingi vaikai aplankė“, – tokias replikas kapinėse galima išgirsti ne taip jau retai.
Tačiau tuo apkalbos nesibaigia.
Kapinėse prisimenami ir dalykai, apie kuriuos geriau patylėti
Kartais garsiai aptarinėjamas ne tik kapas, bet ir pats mirusysis.
Pradedamos pasakoti asmeninio gyvenimo detalės, šeimos konfliktai, santykių problemos ar net tai, kaip žmogus atrodė paskutinėmis gyvenimo dienomis.
Tokie pokalbiai ypač skaudūs, nes jų gali išgirsti mirusiojo artimieji.
Juk žmogus, kurio gyvenimas aptarinėjamas prie kapo, nebegali apsiginti. O jo šeimai tokie žodžiai gali būti ne tik nemalonūs, bet ir žeidžiantys.
Ar tikrai kapinės – vieta apkalboms?
Šis klausimas prieš Vėlines tampa ypač aktualus.
Kapinės pirmiausia yra vieta, kurioje prisimename išėjusius artimuosius. Čia žmonės ateina ne tam, kad varžytųsi, kieno kapas gražesnis ar kas daugiau pinigų išleido gėlėms ir žvakėms.
Vis dėlto įprotis lyginti ir vertinti niekur nedingsta.
Galbūt vertėtų bent kapinėse sąmoningai pasirinkti kitą pokalbio temą. Prisiminus mirusį žmogų galima kalbėti apie jo gerus darbus, juokingus nutikimus, šeimos istorijas ar gražias kartu praleistas akimirkas.
Vėlinės – ne konkursas
Kiekviena šeima gedulą ir atminimą išreiškia savaip. Vieniems svarbiausia didelis paminklas ir daugybė žvakių, kitiems – kukli kapavietė, prie kurios tyliai pabūnama.
Ir vienas, ir kitas pasirinkimas gali būti nuoširdus.
Todėl artėjant Vėlinėms verta prisiminti paprastą dalyką: kapų tvarkymas nėra konkursas, o žvakės kiekis neparodo, kiek žmogus buvo mylimas.
Galbūt šiemet užuot dairęsi į kaimyno kapą, verta pažvelgti į savąjį ir prisiminti tuos, dėl kurių čia atėjome.
Juk apie mirusius galima kalbėti ir kitaip. Ne apkalbėti, o prisiminti. Ne lyginti, o pagerbti.
