„Vakar buvo graži diena, nuvažiavau maudytis, pliaže nemažai žmonių. Įlipau į vandenį, panėriau ir netyčia gurkštelėjau vandens“, – savo pasakojimą pradėjo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi Viltė.
Visada taip maudausi, nežinau, kas nutiko šįkart. Ačiū Dievui, kad buvau tokioje vietoje, kur kojomis siekiau žemę, nes kitaip turbūt liūdnai būtų pasibaigę.
Nė vienas poilsiautojas neištiesė pagalbos rankos
Atsistojau ir bandžiau ramiai pradėti kvėpuoti, bet tiesiog pradėjau dusti – nei įkvėpti, nei iškvėpti negalėjau.
Va tada jau tikrai supanikavau ir vienintelė mintis, ką sugalvojau daryti tuo metu, buvo tiesiog eiti arčiau kitų žmonių, kad jeigu netekčiau sąmonės, vis tiek kažkas pastebėtų ir ištrauktų mane į krantą.
O Dieve, kaip klydau… Akyse jau temo, bet mačiau, kaip nuo manęs žmonės traukėsi ir tiesiog žiūrėjo, kaip čia viskas baigsis. Aš dusau, negalėjau kvėpuoti, akivaizdžiai matėsi, kad viskas labai blogai.
Iš viso pliažo, kur aplink buvo gal 20 žmonių vandenyje, tik vienas vaikas pradėjo šaukti tėtį ir rodyti į mane. Aišku, tas tėvas irgi nieko nedarė.
Nežinau, per kokį stebuklą aš sugebėjau atsikosėti, bet po to labai sunkiai pradėjau kvėpuoti, kokias 5 minutes pridususi bandžiau atsigauti prie kranto ir nieks aplink net nepaklausė, ar man viskas gerai, ar nereikia pagalbos, niekas nieko nedarė, tiesiog toliau žiūrėjo.
Iš aplinkinių reakcijos atrodė, kad aš viską išsigalvojau ir įsivaizdavau, taip visi ignoravo situaciją…
Suprantu, kad aš pati tą gurkšnį gavau, niekas man vandens į burną nepripylė, bet žmonių abejingumas tuo momentu turbūt įvarė dar didesnį šoką nei tas gurkšnis.
Žmonių abejingumas nestebina
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, psichoterapeutą Gediminą Navaitį, kad jis papasakotų, kodėl žmonės, matydami kito nelaimę, kartais tampa abejingi.
Papasakojus jam situaciją, specialistas tikino, kad visai nenustebo, mat šis reiškinys jau tikrai plačiai ištirtas psichologijoje.
„Yra žinomas eksperimentas, kurio metu buvo analizuojama žmonių reakcija į pagalbos šauksmą.
Viename daugiabučio namo kieme buvo užpulta moteris. Ji garsiai šaukėsi pagalbos, daugybė gyventojų stebėjo situaciją pro savo langus, tačiau beveik niekas net nepaskambino policijai.
Tuo pačiu metu panašūs užpuolimai buvo inscenizuoti netoliese esančiame takelyje ar miškelio zonoje. Ten moterims į pagalbą atbėgdavo atsitiktiniai praeiviai.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad daugiabučio gyventojai buvo abejingi, o praeiviai – ne, tačiau iš tiesų tai paaiškinama psichologiniu reiškiniu.
Kai aplink yra daug žmonių, kiekvienas galvoja, kad pagalbą suteiks kažkas kitas. Žmogus tarsi nusimeta atsakomybę nuo savo pečių. Jis gali pagalvoti: „Gal ten yra medikas, gal policininkas, gal kažkas jau kviečia pagalbą.“ Jei taip mąsto visi, galiausiai nepadeda niekas“, – eksperimentu ir jo išvadomis dalijosi pašnekovas.
Jis taip pat pateikė kitą pavyzdį – anksčiau užsienyje atliktą eksperimentą paplūdimyje. Pasak jo, eksperimentatorius ateidavo į paplūdimį, palikdavo krante savo drabužius ir iškeliaudavo maudytis.
Po kelių akimirkų prieidavo kitas žmogus, tuos drabužius paimdavo ir mėgindavo pabėgti iš paplūdimio.
„Šiame eksperimente vagį vytis ar stabdyti bandydavo maždaug trečdalis aplinkinių. Kitame eksperimento etape viskas vyko taip pat, tačiau prieš eidamas maudytis eksperimentatorius kreipdavosi į šalia buvusius žmones ir paprašydavo: „Gal galite prižiūrėti mano daiktus?“
Kai po to tas pats žmogus bandydavo drabužius pavogti, jį stabdyti ar vytis mėgindavo jau apie 75 procentus žmonių“, – eksperimentu dalijosi G. Navaitis.
Jo teigimu, jeigu į žmogų yra kreipiamasi asmeniškai, tuomet jis pradeda jaustis atsakingu. Nors niekas nepriverčia jo prisiimti atsakomybės, vis tik pats kreipimasis sukuria vidinį įpareigojimo jausmą, žmogus mano, kad užduotis buvo patikėta būtent jam.
Vis tik kitais atvejais, kai į žmogų niekas nesikreipia, jis gali manyti, kad atsakingas yra kažkas kitas, dėl to dažniau lieka tik stebėtoju.
Kokie žingsniai Viltei būtų galėję labiau padėti paplūdimyje?
Pasidomėjus, kaip skaitytoja Viltė galėjo paskatinti kitus sau padėti, pašnekovas nurodė, kad svarbiausia yra kreiptis ne į minią, o į konkretų žmogų. Tam jis pateikė pavyzdį.
„Užuot šaukus: „Padėkite!“, daug veiksmingiau pasakyti: „Jūs, su mėlynais marškiniais, prašau, iškvieskite greitąją!“ arba „Pone, gal galite padėti?“
Kai žmogus įvardijamas konkrečiai, jis daug dažniau imasi veiksmų. Be to, dažnai jo pavyzdys paskatina padėti ir kitus aplinkinius“, – įdomybe pasidalijo jis.
Anot jo, žmonės neretai pirmiausia nesąmoningai nusprendžia, kokį vaidmenį atliks – stebėtojo ar padedančiojo.
Jeigu žmogus nėra įpareigotas, tuomet jis dažniau lieka tik stebėtoju ir laukia, kol situaciją išspręs kažkas kitas.
Vis tik sulaukus tiesioginio kreipimosi, žmogus dažniau pajunta atsakomybę, imasi veiksmų.
„Tai ypač svarbu kritinėse situacijose. Pavyzdžiui, skęstančio žmogaus gyvybė dažnai priklauso nuo to, ar atsiras bent vienas žmogus, kuris pajus atsakomybę ir nuspręs veikti. Jeigu visi tik žiūrės vienas į kitą, nelaimė gali baigtis tragiškai“, – teigė jis.
Kaip padėti skęstančiajam?
Anksčiau ugniagesiai gelbėtojai naujienų portalui tv3.lt patarė, kaip padėti skęstančiajam. Tąkart jie rekomendavo laikytis šios taisyklės – bandykite pasiekti arba kažką numeskite įsikibti, tačiau jokiu būdu nepulkite paskui. Amerikos Raudonojo Kryžiaus organizacijos teigimu, jei eisite į vandenį padėti į bėdą patekusiam žmogui, galite taip pat nuskęsti.
Vietoj to jie ragino skęstančiajam duoti plūduriuojantį įtaisą arba surasti daiktą, kuriuo būtų galima jį pasiekti ir ištraukti iš vandens. Jei skęstantįjį reiktų ištraukti iš vandens, saugu prieiti iš nugaros, kad jis nepatrauktų gelbėtojo į vandenį.
Taip pat buvo rekomenduojama kuo greičiau kreiptis pagalbos.
Jei nukentėjusysis nekvėpuoja, tuomet buvo rekomenduojama atlikti dirbtinį kvėpavimą, argumentuojant tuo, kad taip padidinama tikimybė išgyventi, kol atvyks gelbėjimo tarnybos.
Buvo sakoma ir tai, kad reikėtų įvertinti, ar nukentėjusysis neturi antrinio skendimo požymių, kuris pasireiškia, kai į plaučius patenka vandens, galinčio sukelti uždusimą po kelių valandų.
Pakrančių apsaugos tarnyba žurnalui „Coast Guard’s On Scene“ apibūdino tokius galimus instinktyvius skendimo būdus:
1. Išskyrus retus atvejus, skęstantieji fiziškai negali šauktis pagalbos. Kvėpavimo sistema yra skirta kvėpuoti laisvai. Kalba yra antrinė arba pridėtinė funkcija, todėl norit šaukti reikia įkvėpti.
2. Skęstančio burna pakaitomis panyra po vandeniu ir vėl išnyra virš vandens paviršiaus. Skęstančio žmogaus burna neiškyla virš vandens paviršiaus pakankamai ilgai, kad jie galėtų iškvėpti, įkvėpti ir išsikviesti pagalbą.
3. Skęstantieji negali mojuoti pagalbos rankomis. Gamta instinktyviai verčia juos ištiesti rankas į šonus ir prispausti vandens paviršių. Spausdami vandens paviršių, skęstantieji gali panaudoti savo kūną, kad galėtų iškelti burną iš vandens ir kvėpuoti.
4. Per instinktyvią skendimo reakciją skęstantieji negali savanoriškai kontroliuoti savo rankų judesių. Fiziškai vandens paviršiuje besikaunantys skęstantieji negali nustoti skęsti ir atlikti judesių, pavyzdžiui, mojuoti pagalbos rankomis, judėti link gelbėtojo ar siekti gelbėjimo įrangos.
Nuo instinktyvios skendimo reakcijos pradžios ir pabaigos žmonių kūnai vandenyje lieka vertikaliai. Laukdamas pagalvos skęstantysis virš vandens paviršiaus gali išlikti 20-60 sekundžių, kol plaučiai neprisipildys vandens.
