Lietuvą apskriejo liūdna žinia – mirė 94-erių legendinis Lietuvos krepšinio treneris Vladas Garastas. Sporto pasaulis neteko ne tik stratego, bet ir žmogaus, kurio asmeninis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo gilios pagarbos, bendros profesijos ir neįtikėtinos ištikimybės.
Didžiųjų pergalių fone visada stovėjo jo gyvenimo pakeleivė – žmona Irena Aleksiūnaitė-Garastienė. Kartu jie nugyveno net 66 darnius metus, o jų meilės istorija prasidėjo ten, kur vėliau sukosi visas jų gyvenimas – sporto aikštelėje.
I. Garastienė iškeliavo anapilin 2023-aisiais.
Nuo mokyklos suolo ir bėgimo takelio – iki Vilniaus santuokos rūmų
Vlado ir Irenos istorijos šaknys siekia Biržus. Abu buvo vienmečiai, mokėsi toje pačioje vidurinėje mokykloje, kartu sportavo ir važinėdavo į varžybas. Irena buvo išskirtinė lengvaatletė, sprinterė – Žemaitijos dukra iš Tryškių, vėliau 1950 ir 1951 metais tapusi Lietuvos 100 metrų bėgimo čempione. Vladas taip pat buvo lengvaatletis bėgikas bei krepšininkas. Kaip vėliau prisiminė pats treneris, juos ypač suvienijo bendra profesija – fizinis lavinimas ir sportas.
Likimas juos suvedė studijų metais sostinėje: Irena baigė fizinės kultūros ir gamtos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, o Vladas studijavo Kūno kultūros institute.
1957 m. kovo 31 dieną jie tiesiog nuėjo į Vilniaus santuokos rūmus ir susituokė. Liudininkais tąkart tapo tiesiog ten buvę visiškai svetimi žmonės.
Nors vėliau Irena dirbo atsakingus darbus – Biržuose buvo Sporto mokyklos direktorė ir trenerė, Kaune – 40-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja, didžiausią savo gyvenimo energijos dalį ji paskyrė šeimai..
Moteris, laikiusi keturis namų kampus
Vladas Garastas neslėpė, kad trenerio darbas, ypač vadovavimas Kauno „Žalgiriui“, buvo baisus, reikalaujantis milžiniškos nervinės įtampos ir atsakomybės – jis tai lygino su „elektros kėde“. Dešimt metų dirbęs su komanda be jokių atostogų, komandiruotėse kartais praleisdavęs po 40 dienų, strategas pripažino, jog laiko artimiesiems baisiai trūko.
„Žmona atliko ypač didelį darbą namie. Man daug nereikėjo rūpintis vaikais. Žmona mane retai matydavo namie ir viena laikė visus keturis namų kampus, viską prižiūrėjo. Aš buvau atsidavęs trenerio darbui ir mažiau rūpinausi šeimos gerove“, – atviravo V. Garastas.
Laimingos šeimos garantu jis vienareikšmiškai laikė begalinę žmonos kantrybę. Be to, Irena buvo puiki kulinarė – pagamindavo viską, ko vyras paprašydavo. Šeimai teko praeiti ir buitinių išbandymų: kai 1979 m. iš Biržų jiedu persikėlė į Kauną, pusę metų glaudėsi pas Irenos tėvus, o vėliau, devintojo dešimtmečio pradžioje, dabartiniame bute vienu metu dešimtyje gyveno trys kartos – jie su Irena, sūnus ir dukra su savo šeimomis bei vaikais. Tačiau vietos užteko visiems ir niekas nesiskundė.
Sukrečiantys praradimai gyvenimo saulėlydyje
Paskutinieji gyvenimo metai legendiniam treneriui atnešė skaudžių, vienas po kito sekusių smūgių. Viskas prasidėjo pandemijos metu – nors Irena buvo paskiepyta du kartus, izoliacija ir ligos ėmė keisti kasdienybę. Žmonai pradėjo stipriai prastėti atmintis, vystėsi liga, judėti darėsi vis sunkiau – iš pradžių prireikė važiuoklės, o galiausiai ji liko prikaustyta prie lovos.
Vladas Garastas pats atsidavęs slaugė žmoną, kėlėsi naktimis, skirstė jai dešimtis tablečių. Kai Irena buvo paguldyta į Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Petrašiūnų skyrių, vyras ją lankė kasdien.
Gyvenimą dar labiau aptemdė sūnaus Virgilijaus netektis – 2022 m. rudenį, išvykęs stebėti Europos krepšinio čempionato į Kelną, jis staiga mirė eidamas 64-uosius metus. Netrukus anapilin iškeliavo ir Irenos sesuo Gražina.
Galiausiai, 2023 m. antrąją Kalėdų dieną, Vladas kartu su dukra Jolanta ir anūke aplankė Ireną ligoninėje. Nieko neįtardami, po pusvalandžio jie išsiskyrė, o pusę dvyliktos nakties, lyg perkūnas iš giedro dangaus, trenkė žinia – žmona mirė eidama 92-uosius metus.
Nepasakyta padėka ir gyva dinastija
Likęs vienas keturių kambarių bute, apsuptas nuotraukų, V. Garastas sunkiai išgyveno tuštumą ir nemigą. Didžiausias jo širdies skausmas buvo tai, jog per paskutiniuosius pusantro mėnesio, suprastėjus Irenos sveikatai, jiedu nebegalėjo susikalbėti ir jis nespėjo jai už viską padėkoti.
„Nesuspėjau žmonai padėkoti už vaikų užauginimą, begalinį jais rūpinimąsi“, – guodėsi treneris, prisimindamas senus laikus, kai dar Biržuose žmonai susirgus ir išvažiavus gydytis į Vilnių, jis autobusu kelias valandas vežė vaikus jos aplankyti, o jos akyse tvyrojo begalinis džiaugsmas.
Nepaisant sunkaus gyvenimo saulėlydžio ir gilių išgyvenimų, V. Garastas paliko neįtikėtiną palikimą. Kartu su Irena jie užaugino vaikus, sulaukė keturių anūkų ir keturių sportiškų proanūkių. Treneris didžiavosi unikalia šeimos dinastija: net penki šeimos nariai – jis pats, abu jo vaikai ir du anūkai – baigė tuometį Kūno kultūros institutą.
