Saugiai namo Ievą ir jos naujagimį sūnų pristatęs „TV Pagalbos“ gelbėtojas Linas Jakštas net baisiausiame košmare negalėjo numatyti to, kas vaikučio laukė vos po 23 dienų. Ievos naujagimis mirė užspringęs savo skrandžio turiniu, o jo mirties istorija mirgėjo visuose Lietuvos naujienų portaluose. Komentatoriai Ievai buvo negailestingi, o kone vieninteliai žmonės, kurie moteriai padėjo sunkiausiu gyvenimo etapu, buvo „TV Pagalbos“ gelbėtojas su komanda.
Parvežė namo iš ligoninės
L. Jakšto pažintis su Ieva prasidėjo dar ligoninėje, kai ši kreipėsi pagalbos ją saugiai su naujagimiu pargabenti namo. Ieva su sūnaus tėvu jau buvo pasukusi skirtingais keliais, o padėti jai negalėjo ar nenorėjo, tad moteris liko visiškai viena.
„Neturiu su kuo pasitarti, kai man reikia priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus, tai va viena esu dažniausiai. Vaiko tėvo aš tikrai prašiau ne kartą, tai atvažiuok, tai pasikalbėkim, gal išsiaiškinsim, kaip suaugę žmonės, gal kažkaip susėsim. Tai visąlaik prisižada atvažiuosiu – neatvažiuoja. nepasirodo. <…> Sunkiausia tai, kad jis neprisiima atsakomybės“, – tuo metu „TV Pagalbai“ pasakojo dar ką tik pagimdžiusi Ieva.
Pirmąsias dienas po gimdymo moteris jautėsi ramiai, tačiau nuovargis kaupėsi ir dar prisidėjo hormonų pokyčiai.
Lyg to būtų maža, ligoninės personalas taip pat konkrečiai neatsakė, kada išleis mamą su kūdikėliu namo. Moterį ėmė kamuoti laukianti nežinomybė ir jaudulys dėl grįžimo namo. Jauna moteris šiuo sunkiu ir kartu labai jautriu metu net neturi artimo žmogaus, kuriam galėtų pasiguosti.
Be to, laukiantis Ieva patyrė ir smurtą. Kaip pasakojo pati moteris, ją užpuolė jos buvę kaimynai.
„Ten buvo geriantys kaimynai ir jie nuolatos bendrose virtuvės patalpose pristodavo, neduodavo praėjimo, girti kabinėdavosi. Ir vieną kartą tiesiog stūmė nėščią į sieną, už plaukų patampė, tai čia to ir užteko. Tą kartą aš jau išsigandau, kad man į pilvą neįspirtų, ko nepadarytų. Visą laiką viena buvau ir labai jautiesi vieniša, ir sunku iš tikrųjų“, – guodėsi Ieva.
Todėl moteris turėjo ieškotis kitos vietos gyventi ir ją rado. Namuose laukė viskas, ko reikia kūdikiui.
Tiesa, tai – ne pirmas Ievos vaikas. Moteris turi dar du vaikus nuo kitų vyrų. Nei sūnus, nei dukra su ja kartu negyvena. Sūnus bendru sutarimu su jo tėvu gyvena kartu su juo, o dukra gyvena su savo teta – tėčio sese. Mergaitę socialiniai darbuotojai paėmė tiesiai iš darželio, kai jai buvo vos 2 metukai, o tėčiui sėdus į kalėjimą globa atiteko ne Ievai, o mergaitės tetai.
Anot Ievos, būtent mergaitės tėtis keršydamas iš jos atėmė dukrą, o vėliau net neleido su ja matytis. Jai skaudu ne tik dėl to, jog dukra galimai tapo buvusio vyro keršto įrankiu. Jai liūdna, jog dukrytė nuo jos atitolo. Moteris tikina, kad stengiasi tuos retus susitikimus su dukra paversti ypatingais, bet, deja, niekas nepakeis kasdienio buvimo kartu.
Tragedija vos po 23 dienų Žemėje
Ievą atidžiai stebėjo socialiniai darbuotojai, tad ji nebuvo palikta viena. Vaiko teisių specialistai Ievai auginti naujagimį leido. Namo Ievą palydėjęs L. Jakštas namuose rado viską, ko reikia mažajam stebuklui. Nieko blogo nepastebėjo ir į moters butą patikrinimui atvykę policijos pareigūnai.
Tačiau vos po 20 dienų visą Lietuvą apskriejo žinia, kad mirė vos 23 dienų naujagimis. Pati Ieva šią dieną prisimena su giliu liūdesiu ir iki šiol save kaltina, kad netyčia užmigo vaikelį maitindama.
„Aš kaltinu save, kad užmigau. Tas nuovargis… Žinot, kai tu paromis nemiegi, kai tik triukšmas aplink, tie tai kaimynai triukšmauja“, – verkė Ieva.
Moteris vaikelį augino viena, vis nemiegodavo ne tik dėl to, kad reikia rūpintis vaiku, bet ir dėl triukšmaujančių kaimynų. Vieną dieną ji maitindama tiesiog užmigo, o atsibudusi pamatė, kad jos sūnus po truputį gesta jos akyse – vaikas keistai kvėpavo, pradėjo kisti jo odos spalva, iš akių pasruvo kraujas.
„Aš suklykiau tai pamačiusi. Išsigandau, pasimečiau, nežinojau, ką daryti. Pasiėmiau sūnelį, rankos dreba, skambinu 112: prašau, gelbėkit mano vaiką. Mano vaikas miršta“, – pasakojo Ieva.
Į namus greitoji atlėkė labai greitai. Visą tą laiką medikai telefonu instruktavo mamą, ką daryti ir kaip gelbėti mirštantį kūdikį. Deja, mažylis neišgyveno. Priežastis – mažylis užspringo skrandžio turiniu. Tai buvo nelaimingas atsitikimas.
„Man šokas. Aš negaliu verkti. Aš jau išsiverkiau ir iš tikrųjų man sunku. Aš noriu verkti, bet aš negaliu verkti prie svetimų žmonių. <…> Aš vis dar jaučiu, kad jis nėra išėjęs į tą kitą pasaulį“, – pasakojo Ieva.
Laidotuvėse – nė vieno artimojo, tik geriausia draugė
Kai mirė kūdikėlis, interneto komentaruose žmonės ėmė lieti pyktį ir kaltinti, kad mama tikriausiai nesugebėjo prižiūrėti sūnelio ir dėl to įvyko tragedija. Bet teismo medicinos ekspertai pateikė aiškias išvadas, kad tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas. Šiai moteriai tiek nėštumo metu, tiek pagimdžius pagalbą teikė socialiniai darbuotojai. Ji buvo stebima ir vaiko teisių apsaugos specialistų. Niekas nerado jokių priekaištų.
Nepaisant to, Ieva kaltina save.
„Aš kaltinu save. Pirmiausia tai aš užmigau. Taip, dabar jau nieko nebepakeisim, bet aš save graužiu, kodėl aš užmigau, kodėl aš… Galbūt reikėjo pasiimti tiesiog ant pagalvės, pamaitinti jį ant pagalvės. <…> Aš tikrai labai mylėjau savo sūnų, aš dabar jį labai myliu ir aš negaliu susitaikyti, aš negaliu valgyti, aš negaliu miegoti“, – neslėpė Ieva.
O sūnaus netektis – ne vienintelis smūgis gedinčiai mamai. Į vaikelio laidotuves neatvyko nė vienas artimas žmogus, išskyrus jos geriausią draugę.
Ievos mama išvadino ją žudike ir net neleido vaikučio palaidoti šeimos kape.
„Buvo tokie žodžiai „žudikė“, aš tau nepadėsiu, šeimos kapavietėje vaikui vietos nebus“, – pasakojo moters geriausia draugė.
O vaikelio tėvas į laidotuves atvykti atsisakė.
„Tegul valstybė ir laidoja“, – vaikelio tėvo žodžius prisiminė Ievos draugė.
„Mane visi smerkė. Visi, visi. Aš viena prie kūdikio karsto verkiu“, – skausmo neslėpė Ieva.
Laimė, Alytaus laidojimo namų vadovas su komanda vieni pirmųjų sužinojo apie 23 dienų mažylio mirtį ir iškart pasisiūlė padėti suruošti laidotuves ir pasirūpinti viskuo, kad miręs kūdikėlis į amžinybę iškeliautų oriai ir gražiai. Įmonės direktorius iš mamos nepaprašė nė cento. Jis irgi vienas iš tų žmonių, kurie nepuolė smerkti, kaltinti, o iškart suskubo padėti.
Paskutinį kartą žvelgdama į savo sūnų Ieva nesulaikė ašarų.
„Labai sunku jį paleisti. Jūs neįsivaizduojate. Aš jį prisiminsiu, angelėlis bus mano širdyje“, – kalbėjo Ieva.
Pačiose laidotuvėse dalyvavo tik Ieva, jos draugė, „TV Pagalbos“ komanda, laidojimo namų darbuotojai ir kunigas. Matėsi, kad laidotuves stebėti buvo skaudu ir L. Jakštui, o ką jau kalbėti apie vaiko netekusią mamą.
„Mažas angelėli, tu atėjai kaip saulės spindulėlis, trumpas, bet toks šiltas, kad sušildei mano širdį amžinai. Tavo juokas lyg rytinė šviesa, kuri tyliai nubraukia tamsą. Tavo buvimas lyg vasaros dvelksmas, kurį dar jaučiu savo delnuose. Tu buvai mano saulė, kuri patekėjo netikėtai ir, nors nusileido per anksti, palikai dangų auksinį.
Mažas angelėli, dabar tu skrendi ten, kur nėra skausmo, kur šviesa niekada negęsta, kai saulė paliečia mano veidą, aš žinau, tai tu. Kai širdy pasidaro šilčiau, tai tavo šviesa mane apkabina. Danieliuk, tu ne tik prisiminimas. Tu saulės šviesa, kuri šildo mano širdį ir niekados neužgęsta. Tu ne tik buvai, tu esi mano širdyje. Kiekviename atodusyje, kiekvienoje maldoje, kiekvienoje meilės ašaroje. Ilsėkis ramybėje, mažas stebuklėli. Žemė tave laikys švelniai, o dangus dar švelniau. Rask ramybę po mirties ir nesiblaškyk, maža dušele. Amen. Pasimelskit už mano vaiką, prašau“, – į paskutinę kelionę savo sūnų išlydėjo Ieva.
