„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis teigia, kad sprendimo dėl valdančiosios koalicijos sudėties atidėjimas iki gegužės yra panašus į alkoholiko bandymą užmiršti problemą išgėrus vakare. Deja, rytas pasitinka su ta pačia problema, kurią vis tiek reikia spręsti. Politikas siekia pateikti, kad socialdemokratams reikia „Nemuno aušros“, – esą jeigu partneriai mėtysis, rinkėjų akyse atrodys nestabilūs ir ilgainiui praloš.
„Čia kai žmonės turi polinkį į alkoholį. Vakare išgeria, mano, kad problemą užmiršo, bet ryte pabunda ir sako: „O, vėl ta pati problema yra. Davai, nueisiu į parduotuvę, išgersiu dar šimtą gramų, gal vėl pamiršiu.“ Lygiai taip pat su „Nemuno aušros“ buvimu koalicijoje. Lyg turėtume tą išspręsti, bet ne, sako, dar savaitė“, – portalui LRT.lt sakė R. Žemaitaitis.
„Nemuno aušros“ lyderis taip pat negailėjo kritikos socialdemokratų vadovybę viešai kritikuojantiems socialdemokratų atstovams. Pasak R. Žemaitaičio, „Nemuno aušroje“ tokia padėtis būtų neįsivaizduojama, nes jis yra įvedęs partijoje demokratinę tvarką su diktatoriškais bruožais.
Politikas taip pat pasisakė apie tai, kad, siekiant pagerinti demografinę padėtį, reikia ne leisti pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims, o uždrausti abortus, išskyrus išprievartavimo atvejus.
Kalbėdamas apie visuomenėje didėjančią poliarizaciją, R. Žemaitaitis aiškino, kad visus įmanomus konfliktus pradeda tik konservatoriai, liberalai ar Laisvės partija, o „Nemuno aušros“ indėlio nemato.
– Socialdemokratai nusprendė, kad sprendimą dėl valdančiosios koalicijos priims, kai bus išrinkta nauja-sena partijos vadovybė. Kaip jūs nuskaitote tokią partnerių žinutę?
– Jeigu prisimenate, aš gana ilgą laiką nereaguoju į tas žinutes, nes tai yra vadinamosios komunikacinės žinutės, skirtos dėmesiui nuo esminių dalykų nukreipti, kol tu turi išsispręsti partijos viduje dalykus.
Po Gintauto Palucko atsistatydinimo iš ministro pirmininko pareigų, kai prasidėjo naujos koalicijos formavimas su tais, anais, trečiais, ketvirtais, aš labai aiškiai pasakiau, kad „Nemuno aušra“ ir socialdemokratai turi dirbti koalicijoje ir šią visą kadenciją turi būti kartu. Jeigu taip atsitiks, kad socialdemokratai nuspręs išsiskirti, tai kituose rinkimuose socialdemokratų vietoj 52, bus gal 16, gal 20. Jeigu dirbame kartu, tai tada parodai žmonėms, kad yra viena kryptis, viena pozicija.
Aišku, yra klausimų, kuriais nesutari: kur aš nepritariu jų klausimams, jie nepritaria mano. Tai natūralus dalykas. Aš ir sakiau jiems, kad „Nemuno aušra“ ir socialdemokratai yra organizmas, kuris gali ketverius metus Lietuvą valdyti, priimti teisingus sprendimus, užtikrinti saugumą ir panašiai. Jeigu tik bus bandoma suskaldyti šitą valdančiąją koaliciją, tai „Nemuno aušra“ išplauks, bet socialdemokratai neišplauks.
– Kodėl tokią prielaidą darote?
– Jie išplaukti nebegali, nes didžioji politinė partija turi parodyti valstybei, kad ji yra stabili, tvirta ir pasitikinti. Kai pagrindinis koalicijos partneris pradeda mėtytis, siūbuoti į dešinę ir kairę, tada žmogus žiūri ir sako: tai ar tikrai mes jais galime toliau pasitikėti?
Kai buvo rinkimai, laidoje pas Edmundą Jakilaitį sakiau, kad aritmetiškai taip išeina: galime mylėti vieną kitą ar nemylėti, kritikuoti ar ne. Po G. Palucko, kai partijos pirmininku tapo Mindaugas Sinkevičius, iškart jam pasakiau: „Tučtuojau organizuokite partijos pirmininko rinkimus.“ Politiškai ir viešųjų ryšių prasme, jie turėjo partijos pirmininką išsirinkti spalio mėnesį.
Kadangi partijos pirmininko nėra, partijoje atsiranda žmonių, kurie nori būti reikšmingi, nori, kad jiems paskambintų. Kas, pavyzdžiui, žinotų apie kokį Minedą iš Alytaus, jeigu jis neturėtų kitos nuomonės nei partija. Tada skambina žurnalistai visiems skyriams, visi skyriai sako „viskas gerai“, bet reikia paskambinti į Alytų Minedui: „Ar tau tinkama koalicija, ar ne?“ Kas apie jį rašytų Lietuvoje, kam jis būtų įdomus?
Ir tas klausimo dėl koalicijos tempimas yra bandymas Mindaugui išspręsti klausimus partijos viduje. Jis dabar dviem savaitėms atidėjo. Bet po dviejų savaičių problema neišsispręs.
Čia kai žmonės turi polinkį gerti. Vakare išgeria, mano, problemą užmiršo, bet ryte pabunda ir sako: „O, vėl ta pati problema yra. Davai, nueisiu į parduotuvę, išgersiu dar šimtą gramų, gal vėl pamiršiu.“
Lygiai taip pat su „Nemuno aušros“ buvimu koalicijoje. Lyg turėtume tą išspręsti, bet ne, sako, dar savaitė. Bet gegužės 1 dieną niekas nesibaigs: išrenkamas partijos pirmininkas, nauja ten taryba. Tai klausimas, ar jie toje taryboje spręs darbą su mumis, ar dar po dviejų savaičių?
Manau, tai kenkia Socialdemokratų partijai, nes tada tu prarandi patikimos partijos įvaizdį. Nors aš galiu būti tik stebėtojas toje situacijoje, bet jie turi tą temą pamiršti ir dirbti.
– Jums būtų labai naudinga, jeigu būtų viskas užmiršta ir dirbama, bet ir jūsų elgesys kartais partneriams primena, kad problemų esama. Kad ir tas balsavimas dėl Kapčiamiesčio poligono – tai buvo koalicijos ir valstybės mastu svarbus klausimas, bet jūs neatsižvelgėte į tai.
– Man, pavyzdžiui, buvo svarbus klausimas dėl „Igničio“ akcijų delistingavimo ir išpirkimo. Premjerė sakė: „Taip, svarstysime išpirkti šitas akcijas.“ Praeina trys dienos, premjerė sako: „Teoriškai turime galimybę.“ Bet praeina dar trys dienos ir partijos lyderis sako: „Ne, mes jau nebesvarstomE.“ Tai mums irgi svarbu.
– Ar sakote, kad susidūrėte su klausimo „numuilinimu“?
– Ne tiek numuilinimu, tiesiog kartais matosi bijojimas ryžtingai priimti sprendimą. Nei „Igničio“ akcijų delistingavimas buvo įtrauktas į koaliciją, nei Kapčiamiestis buvo įtrauktas. Mes kalbėjome apie nacionalinę saugumo strategiją.
Parodykite man, kur „Nemuno aušra“ per pusantrų metų nėra palaikiusi nacionalinės strateginės reikšmės dalykų. Gynybos biudžetas buvo sutartas ties 5 proc. Pas Juozą Oleką sutarėme? Sutarėme. Sakiau, man viskas tinka. Tada per savaitgalį socialdemokratai su Dovile Šakaliene kažką prisižaidžia ir sako: „Ne, dabar reikia papildomai 0,38 proc.“ Na, bet tada sutarėme, kad tai turėtų eiti infrastruktūrai, viešajam saugumui ir panašiai. Tai „Nemuno aušra“ galėjo laužyti rankas, nebalsuoti, bet aš frakcijai pasakiau, kad čia valstybės saugumo klausimas ir balsuojame.
Dabar dėl Kapčiamiesčio: tas klausimas niekada nebuvo įtrauktas į poligoninį sąrašą. Be to, Kapčiamiesčio klausimas kardinaliai pasikeitė po Irano situacijos ir parodė Rusijos situaciją. Ukraina po truputį perima lyderystę į savo rankas. Jei Europa būtų Ukrainai visiškai padėjus, manau, Ukraina būtų susigrąžinusi teritorijas bent iki 2014 m. laikotarpio. Bet žiūrėkit, kaip Ukraina laimi karą? Ji laimi karą per oro erdvės gynybos ir dronų sistemas.
– Bet jūs nesate gynybos ekspertas, kad būtų galima jumis tikėti, kur geriausia investuoti – į poligoną ar į oro erdvės gynybą? Greičiausiai reikia ir to, ir to.
– Aš esu ekspertas tiek, kiek kaip politikas priimu sprendimus. Todėl niekur pasaulyje kariškiams nėra suteikiama teisė būti prezidentais, ministrais ir panašiai. Jei tu kariškį pastatysi, tai kad ir kiek beskirtum pinigų, jiems yra mažai. Ir Raimundas Vaikšnoras yra topinis pavyzdys, kuris nesuvokia valstybės valdymo ir sako: „Duokit man kad ir per 20 proc.“ Panašiai veikė Antanas Smetona.
– Palaukit, ten buvo diktatorius ir situacija buvo visai kita. Nenukrypkime.
– Gerai, mes turime Rūdininkų, turime Pabradės poligoną. Dabar investuojame dar pusę milijardo į Kairių poligoną. Kapčiamiestis gali palaukti 5–7 metus, galime sutilpti esamuose poligonuose, ką, beje, Robertas Kaunas mūsų frakcijoje yra pasakęs. Tada klausimas, kaip mes galime užtikrinti viešąjį saugumą, kai skrenda balionai, kai skrenda dronai, kai nukrenta Varėnoje, nukrenta Latvijoje, Estijoje, Suomijoje ir panašiai. Tai ar mes galime šiandien užtikrinti oro erdvės gynybą? Kapčiamiesčio poligonas koalicijoje yra labai nedidelė sudėtinė dalis. Klausimas, ar pavyksta užtikrinti, kad valstybė funkcionuotų, veiktų ir gyventų? Ji veikia, funkcionuoja ir gyvena.
Jei socialdemokratai nori keisti koaliciją, tai gerai, bet padarykite tai ryžtingai, greitai ir operatyviai. Jei jie sako, kad nori dirbti su „Vardan Lietuvos“, tai tik labai norėsiu pažiūrėti, kaip jie įsipaišytų koalicijoje, nes jie visą laiką šaiposi, tyčiojasi iš socialdemokratų – iš Vilijos Blinkevičiūtės ir kitų.
– Bet pone Žemaitaiti, jūs ką tik Alytaus merą Nerijų Cesiulį išvadinote Minedu. Tai jūs irgi tyčiojatės.
– Žiūrėkit, nevadinu aš jo Minedu, bet jo elgesys partijoje primena žmogaus, kuris daro, ką nori, blaškosi, kaip nori, ir žmogus nesupranta, kad nacionalinėje valdžioje itin sunku priimti sprendimus. Partijos narys, meras negali kenkti partijai. Man tas N. Cesiulio elgesys, ėjimas prieš partiją yra juokingas. Jam buvo siūlyta eiti vidaus reikalų ministro pareigas. Kodėl jis neatėjo dirbti?
– Klausimas buvo apie tai, kad jūs irgi tyčiojatės iš socialdemokratų politikų, bet tyčiojimusi kaltinate demokratus.
– Žiūrėkit, ar aš kada nors pirmas pradėjau? Kai žmogus sako, kad su „Nemuno aušra“ neisiu, man netinka, kenkia pačiai partijai, tai aš ir sakau: „Jūs nebūkit Minedo vaidmeny.“ Pažiūrėkit Robertas Duchnevičius. Komentavo, komentavo iki tam tikro momento ir dabar nebekomentuoja. Įtariu, kad partijos bičiuliai jam pasakė: „Robertai, ar tu turi šansų tapti partijos pirmininku? Ar turi šansų tapti ministru? Ne. Tai kam tu daužai tą partiją?“
– Ar aš teisingai suprantu, kad su G. Palucku jūsų santykiai klostėsi geriau nei su dabartiniais socialdemokratų lyderiais?
– Ne, kas susiję su vyriausybiniais dalykais, mes kuo puikiausiai bendraujame. Aš nelendu į jų partinius reikalus. Kur strigo kas nors Vyriausybėje? Skiriasi tik vertybiniai klausimai. Pavyzdžiui, nepritariame tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimui. Na, mes nepritariame. Nors Inga Ruginienė sako, kad tai prioritetinis klausimas, aš sakau: „Inga, nepyk, tikrai ne.“
Arba pagalbinis apvaisinimas. Jei mes kalbame apie skirtingų lyčių žmonių teisę gauti pagalbinį apvaisinimą, sakau „už“ 100 proc., bet kai įtraukiamos vienišos moterys, tada sakau: „Ne, mes čia kertamės.“
Kai mes uždrausime abortus, tada palaikysiu. Reikia abortus leisti tik tada, kai yra įvykęs kriminalinis nusikaltimas, prievartavimo atveju. Čia aš „už“. Mes Lietuvoje „nužudome“ apie 5 tūkst. negimusių kūdikių ir sakome, kad mums reikia pagalbinio apvaisinimo, nes mums reikia gerinti demografinę padėtį. Tai pirma susitvarkykime su priežastimi.
– Kaip jums atrodo, ar vaikui būtų gera augti šeimoje, kur jis buvo nelaukiamas?
– Didžioji dalis abortų yra daroma vyro iniciatyva arba moteris nė nepasako vyrui. Man visam gyvenimui liko, kai viena moteris pasakė: „Remigijau, tu eini į kapines, uždegi žvakutę ant senelių kapo. Aš nueinu į kapines ir uždegu žvakutę už savo negimusį vaiką.“ Man tai liko visam gyvenimui. Manau, kiekvienos moters, kuri taip atėmė gyvybę, širdis kraujuoja. Nes idiotas vyras… Kiekviena moteris kiekvieną dieną galvoja apie savo žuvusį vaiką. Čia lygiai tas pats, jei tavo vaikas išėjo į mokyklą ir žuvo pėsčiųjų perėjoje.
– O vyrams neskauda?
– Na, ką aš matau, kad dabar mes nebeturime vyrų. Mes turime vyrus, vaikščiojančius su mamų prijuostėmis. Didžioji dalis vyrų nebenori prisiimti atsakomybės ir yra tokie prachadimcai. Kaimiškai mes juos taip vadiname: šiandien su viena pagyvena, rytoj – su kita, poryt – dar su kita, ir kaip tas tranas dalina vaikus į kairę ir į dešinę.
– Tai gal logiška, kad tada moterys nenori gimdyti?
– Ne, 5–10 proc. Galbūt. Bet mūsų nuomonės gali kardinaliai skirtis: aš laikausi savo, jūs laikotės savo. Gerbiu jūsų nuomonę, jūs – mano, nes tai vertybiniai dalykai.
Ir kai partijos nariai kenkia partijai, man tai nesuvokiama. Jeigu nori keisti partiją, kad ir N. Cesiulis, pavyzdžiui…
– Bet čia jūs padarėte didelį minties šuolį.
– Taip, nes mes pradėjome kalbėti apie N. Cesiulį, įžeidimus, kas nesutampa. Tai sudedu į vieną dėlionę: vienoje pusėje – mėlynas debesėlis, o kitoje turėsime trinkelę padėtą. Kodėl jie visi atsisakė kandidatuoti į partijos pirmininkus rinkimuose? Tiek Vitalijus Mitrofanovas turėjo eiti, tiek R. Duchnevičius, tiek N. Cesiulis, tiek petrulis, tiek antanėlis, tiek marytė ir visos kitos melnikaitės. Jie visi turėjo eiti, bet jie visi atsisako. Bet kritikuoja. Protu nesuvokiama.
Politinėje partijoje tu gali kritikuoti, gali diskutuoti, bet tada turi eiti ir pasakyti: „Išrinkite mane į partijos pirmininkus ir aš nutrauksiu koaliciją su „Nemuno aušra“.“ Jie neina, bet reketuoja Mindaugą ir sako: „Tu eik ir kažką pasakyk.“
– Tai jūs užjaučiate Mindaugą Sinkevičių?
– Aš užjaučiu. Jūs neįsivaizduojate, jis, žmogus, turi 52 Seimo narius, pats yra provincijoje, į miestą daug negali atvažiuoti, nes jį tuoj prigaus, kad jis nedirba tiesioginio mero darbo, ir pripaišys, kaip jis gauna mero atlyginimą, bet klausimas, ar darbas Vilniuje įsiskaičiuoja. Tuoj žurnalistai fotografuos. Nesi Seimo narys, nesi ministras, esi kaip ir niekas. Partijos pirmininkas, bet nieko negali. Jam reikia sureguliuoti: čia, Seime, 52, kur susidariusios penkios grupės, tada Vyriausybėje dar viena grupė, tada rajonuose nori įkąsti, nori perversmą padaryti. Jis tikriausiai sėdi ir galvoja: „Eina peklon, kam aš čia atėjau?“ Bet jis negali neiti, nes partija neturi kito pasirinkimo. Šiandien jis vienintelis gali eiti į partijos pirmininkus.
– Pas jus nebūtų kitaip.
– Panašiai. Žiūrėkit, šiandien lengva diskutuoti apie M. Sinkevičių, nes jis valdančiojoje daugumoje. O konservatoriai pjaunasi kaip šunys nuo ryto iki vakaro. Lauryno Kasčiūno niekas negerbia partijoje, laiko nuliu, jo asmeniniai reitingai žemesni už plintusą, Ingrida Šimonytė ir kiti turi aukštesnius reitingus.
– Mano komentaras buvo apie tai, kad ir pas jus partijoje nebūtų daug kandidatų į partijos pirmininkus.
– Taip, taip. Tai grįžtu prie to, kodėl N. Cesiulis kanda Mindaugui. Tas pats pas L. Kasčiūną. Pas mus to kol kas nėra.
– Kodėl taip manote?
– Nes mes esame įvedę discipliną. Aš esu labai disciplinuotą poziciją įvedęs.
– Kaip suprasti? Čia kažkokia diktatoriška tvarka?
– Ne kiek diktatoriška, bet ji tokia demokratinė su diktatoriškais bruožais. Klausimas kyla, ateinate man papasakoti, kas yra, kur yra. Neturi žmonės nueiti, prie rūkomojo atsistoti ir žurnalistams sekti pasakas: „Į mane Remigijus neatkreipė dėmesio, man skauda širdį.“ Ne. Ateik pas mane, pasakyk, žiūrėsime, ką daryti. Bet nenueik pirmiausia į viešąją erdvę išsiskalbti skalbinių, nes kai reikia grįžti, kyla klausimas, kaip aš grįšiu. Tada žurnalistai, kadangi jie unikalūs žmonės, pajaučia, kur kraujas laša, tada jiems reikia tą skylę praardyti dar ir dar truputį. Čia kaip tokie paukščiai Afrikoje, kur ant begemotų tupi ir skylę krapšto.
Pas socialdemokratus yra tas pats: yra agentai, kurie nuneša savo nuomonę, paverkia, tada publikacijos, žaidimai ir tūsas vyksta Lietuvoje.
– Ponas M. Sinkevičius pasakė, kad koalicija su „Nemuno aušra“ kenkia valstybei, nes nepriimami svarbūs sprendimai arba priimami be partnerio balsų. Man labai sunku įsivaizduoti tuomet bendrą jūsų darbą.
– Čia įprastas pavyzdys politologams ir žurnalistams, kaip politikas neturi kalbėti. Savo laiku aš dariau tokias pačias klaidas, paskui tas klaidas pradėjau taisyti, išsitaisiau kokius 20 proc. tų klaidų, bet dar reikia tobulintis. Tai dabar tokį pasakymą jis šovė. Tu pareini, į veidrodį ir žiūri: o, tai kaip yra su Vyteniu Andriukaičiu, kuris šlovino kolaborantus, kuris sakė, kad [Algirdas Paleckis] yra politinis kalinys, kuris sakė, kad reikia skristi pas Vladimirą Putiną? Tai dabar kuris labiau kenkia Lietuvai?
Dabar pasakymas, kad „Nemuno aušra“ kenkia valstybei… Buvo „Fegdos“ skandalas. Tai ar kenkia Lietuvai, kad netinkamai kelią pastatė? Kenkia. Kenkia prestižui? Kenkia. Kenkia koalicijai? Net labai kenkia. Ar „Nemuno aušra“ turėtų draskytis krūtinę ir sakyti, kad griausime koaliciją? Ne. Nes aš turiu mąstyti plačiai. Jei aš žiūrėsiu segmentiškai, nebūsiu tinkamas politikas.
Amžiną atilsį Algirdas Brazauskas yra mano politiko idealas, nepaisant kai kurių dalykų. Atmetu viešbučius ir panašiai, bet Lietuva nebeturės daugiau tokio žmogaus: jis ir ūkiškas buvo, ir iškalbus, ir prie kaimo, ir prie miesto. Daugiau nebebus tokio premjero. Socialdemokratai nori būti brazauskai, bet nebus.
A. Brazauskas į kiekvieną problemą žiūrėdavo daug plačiau. Kiek buvo konfliktų tuo metu, bet A. Brazauskas visą laiką laikydavosi oriai, aukščiau konfliktų. Ir kai pasako „kenkia Lietuvai“… Aš klausausi ir niekaip nesuprantu, kas ten kam kenkia: kai Dainius Žalimas apsiskundė Venecijos komisijai, Europai, sako, kenkia Lietuvai… Virgis Sinkevičius irgi apsiskundė, sako, irgi kenkia Lietuvai. Bet į koaliciją jiems durys praviros. Sėdžiu ir nesuprantu.
Pastaba: Iš tiesų Venecijos komisijai skundą pateikė LRT. Europos Parlamente rezoliuciją dėl mėginimo užvaldyti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje inicijavo europarlamentarai Dainius Žalimas, Petras Auštrevičius, Rasa Juknevičienė, Ana Catarina Mendes ir Diana Riba i Giner. Lietuvos valdančioji koalicija tokios rezoliucijos inicijavimą ir balsavimą už ją traktavo kaip „purvinų skalbinių išnešimą į viešumą“.
Įprastas chrestomatinis pavyzdys, kaip nereikia kalbėti, yra prezidentas Gitanas Nausėda, kuris sako: „Aš su teroristais nesiderėsiu“, bet kitą vakarą man skambina ir sako, kad reikia susitikti, nes būtina strategiškai spręsti klausimus. Na, galiu būti piktas, emocionalus, kokį esate įpratę mane matyti, bet žinau, kad su šalies prezidentu turiu dirbti, nes jis prezidentas.
– Bet jūs į prezidento nuomonę tikrai ne per daugiausia kreipiate dėmesio.
– Priešingai, mes su prezidentu esame suradę labai daug kampų, kur [pozicijos] sutampa, bet dėl Kapčiamiesčio poligono – ne. Aš ir prezidentui sakiau, reikia važiuoti, kalbėtis. Be kita ko, paskui ir R. Vaikšnoras, ir R. Kaunas bei prezidentas pripažino, kad Kapčiamiesčio klausimas buvo pateiktas chaotiškai, dėl to žmonės susiskaldė.
Ar matėte, kad aš nuo šoninio mikrofono apie Kapčiamiesčio poligoną kalbėčiau? Ar matėte, kad aš mitinge dalyvavęs būčiau? Ne. Nes suprantu, kad valstybei tai strateginis dalykas. Nepritariu formai, šitam modeliui, aš jį daryčiau po septynerių metų, bet aš negaliu kenkti valstybei, turiu oriai, tvarkingai išsilaikyti.
– Kai JAV pasiuntinys Johnas Coale`as buvo Lietuvoje ir susitiko su Petru Gražuliu, Rimu Jankūnu bei Ignu Vėgėle, man vienas žmogus pasakė taip: „R. Žemaitaičiui tai nepasiekiama, nes jis teistas dėl antisemitizmo, ir amerikiečiai niekad su juo nesusitiks.“
– Žmogus, kuris jums taip pasakė yra arba iš fantastikos srities, arba gerai parovęs turėjo būti. Kaip žinote, P. Gražulio artimas bičiulis prieina prie respublikonų grupės. Mes prieiname per lenkų pusę, Petras bendrauja per kitą, kaip ir jo frakcija. Tai buvo jų asmeninis suinteresuotumas rengti tą susitikimą. Tam tikra respublikonų grupė nusprendė paremti Petrą, Igną ir Rimą, nes yra kuriama politinė jėga. Tai buvo politinis sprendimas padėti tai partijai, tai grupei.
Mes su amerikiečiais susitinkame Lenkijoje, Vengrijoje – su ambasadoriais, senatoriais. Pavyzdžiui, kai buvo CPAC konferencija (Konservatyvi politinių veiksmų konferencija) Vengrijoje, mūsų partijos atstovai Dainoras Bradauskas ir Karolis Neimantas dalyvavo aukščiausio lygio susitikimuose tiek su amerikiečiais, tiek su izraeliečiais. Toje pačioje VIP ložėje.
– Kodėl pas jus partijoje visada atsiranda žmonių, kurie negeba atsakyti į klausimą, kam priklauso Krymas? Pastarąjį kartą tai buvo sveikatos apsaugos viceministras Arnomedas Galdikas, praeitą kartą – Ignotas Adomavičius.
– Vienas ministras, kitas viceministras šauna… Manau, po Ignoto pasisakymo visi taip [svarstė], koks čia tinkamas atsakymas.
– O tai kažkam neaišku?
– Aišku. Aš jiems visąlaik sakau: „Žiūrėkit, de facto valdo Rusija, de jure jis priklauso Ukrainai. Kol mes iš okupanto nesusigrąžinsime Krymo, tol jis de facto yra valdomas jų [rusų].“ Aš sakau: „Ar šiandien Ukraina turi bent kokią galimybę nuvažiuoti ten, pensijas sumokėti ar panašiai? Na, negali. Teisiškai jis yra Ukrainos, bet okupuotas rusų.“
– Politologė Ainė Ramonaitė neseniai parašė straipsnį apie poliarizaciją Lietuvos visuomenėje. Jos tyrimai rodo, kad labiausiai poliarizuojančios partijos yra Tėvynės sąjunga, Laisvės partija ir „Nemuno aušra“. Tai reiškia, kad jūsų partijos rinkėjams konservatoriai ir „laisviečiai“ neatrodo dori, protingi, patriotiški, mandagūs, o tų dviejų partijų rinkėjai taip mano apie jus. Pačioms partijoms labai apsimoka skatinti tokį priešiškumą, nes taip gauna daugiau balsų. Visuomenei tai nėra naudinga, nes auga priešiškumas. Kaip manote, ar jūsų partija elgiasi taip, kad skatintų poliarizaciją?
– Mes nesame poliarizuoti. A. Ramonaitė parašė gerą publikaciją, ji greičiausiai turėjo remtis sausio–vasario mėnesiais įvykusiais faktais. Visose mano kelionėse per Lietuvą konfliktus sukelia konservatoriai, liberalai, Laisvės partija.
– Ne jūs?
– Mes atvažiuojame ramiai diskutuoti, o kas stovi su plakatais? Konservatorių jaunimo lygos pirmininkas, partijos nariai, Laisvės partija, Liberalų sąjūdis.
– Bet jūs, pavyzdžiui, esate teistas pirmosios instancijos teisme už neapykantą prieš žydus. Jūsų veiksmai, pasisakymai yra priskiriami ir partijai.
– Tai dabar L. Kasčiūnas – mažasis nacistas, kuris organizavo mitingą prieš Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą. Jo atveju ir prezidentas, ir žurnalistai traktuoja kaip jaunystės klaidą ir vienadienį dalyką. Tai aš galiu sakyti, kad mano pasakymas apie eilėraštį yra mano klaida, vienas pasisakymas. Kodėl R. Žemaitaitį prikiša prie visos partijos, toliau kelia tą klausimą, o L. Kasčiūną nustumia į šoną? (…)
Aš sakau, kad nėra pasaulyje idealaus žmogaus, todėl neįmanoma bandyti vieną šlovinti, o kitą nužeminti. Todėl A. Ramonaitės teiginiai apie poliarizaciją yra moksliškai teisingi, bet visuomeniškai neteisingi. Kuo daugiau visuomenėje skirtingų nuomonių, tuo labiau visuomenė gali eiti teisingu evoliucijos keliu. Kai nuomonių nebėra, mes nueiname į Šiaurės Korėją, tiesiai į diktatūrą.
– Jūs kalbate apie pliuralizmą, o mokslininkė kalba apie poliarizaciją.
– Tarp pliuralizmo ir poliarizacijos yra vienas mažas žingsnelis, apie ką mokslininkai nekalba. Net straipsnio pavadinime ji padarė esminę klaidą. Jei nori, galiu parašyti moksliškai, kaip ta klaida padaryta, bet nesivelsiu.
Tą poliarizaciją konservatoriai piktybiškai ir tyčia sukėlė. Mes juk nevažiuojame į L. Kasčiūno susitikimus, neiname į Liberalų sąjūdžio susitikimus, nestovime su plakatais, nešūkaujame, kad „tu, mažasis naci, eik lauk“. Mes to nedarome. Bet konservatoriai tą daro. (…) Jie gyvi konfliktais.
Pastaba: A. Ramonaitė straipsnyje kalbėjo apie emocinę poliarizaciją, kuri apibrėžiama kaip priešiškumas politiniams oponentams – jų atžvilgiu turimi neigiami jausmai, kurie persikelia netgi į kasdienes gyvenimo situacijas, pavyzdžiui, negalėjimu bendrauti su kitos partijos rėmėjais.
Nuomonių įvairovė, skirtingų idėjų, kultūrų, interesų pripažinimas ir sugyvenimas, laisva interesų grupių konkurencija vadinama pliuralizmu.
– Bet aš sakyčiau, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog konflikte jūs žydite. Kitiems jūsų partijos nariams gal to nepriskirčiau…
– Ne, aš nežydžiu konflikte. Konfliktą sukelia jie, ir tu turi atsakyti į sukeltą konfliktą. Aš pavadinu juos teroristine partija. Jie sako: „Jūs čia šmeižiate.“ Aš ištraukiu jiems 2007 m. Seimo nutarimą pripažinti, kad konservatoriai turėjo ryšių su teroristinėmis organizacijomis dėl Juro Abromavičiaus nužudymo.
Pastaba: kariuomenės savanoris, Valstybės saugumo departamento pareigūnas J. Abromavičius žuvo 1997 m. susprogdinus jo automobilį. Žūtis buvo siejama su jo išsiaiškinta informacija apie geležinkelio tilto per Bražuolės upę sprogdinimą 1994 m. bei Pakaunės savanorių maištą 1993 m. J. Abramovičiaus nužudymas niekada nebuvo iki galo ištirtas teisine prasme.
Arba aš sakau: „Amerika netaiko sankcijų Rusijos žemės ūkio technikai, produkcijai, cheminėms priemonėms.“ Ne, R. Žemaitaitis melagis, piketai, suskis, kremlinis. Aš sakau: „Jūs durniai esate.“ Aš jiems rodau Amerikos Iždo departamento sprendimą, tada uždūsta, palaukia dvi tris savaites, tema nurimsta ir vėl sako: „R. Žemaitaitis – kremlinis.“
– Buvo įrodyta, kad jūsų pažįstamas nueinantis Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto perdavinėjo Europos Sąjungos informaciją Rusijai, derino veiksmus su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Gali atrodyti, kad ir jūs per bičiulius tarpininkus Vengrijoje galbūt galėjote derinti savo veiksmus su Kremliumi. Gal galite pasakyti – taip ar ne?
– Tai jei mūsų prezidentas kreipėsi į Ameriką, prašydamas pagalbos iš Baltarusijos ištraukti politinius kalinius, JAV prezidentas D. Trumpas paskyrė pasiuntinį J. Coale`ą, kad susitartų, tai pagal jūsų logiką išeina, kad G. Nausėda per JAV pasiuntinį bendrauja su Aliaksandru Lukašenka?
Mūsų pokalbiai su vengrais vyko tik remiantis „Patriot for Europe“. Kai Šiauliuose tada mes susitikome, aš jam pasakiau, kad dėl Ukrainos mes turime savo poziciją ir kad manau, jog kai kuriais klausimais elgiasi netinkamai. Bet aš nesikišu į jų valstybės reikalus, jie nesikiša į mūsų.
Jeigu mes bent viename susitikime būtume kalbėję bent šiek tiek [apie ryšius su Rusija], tai Valstybės saugumo departamentas būtų seniai mane patvarkęs.
– Gerai, kita tema. Ar grąžinote partijai 26 tūkst. eurų už neleistiną savo automobilio nuomą, kaip įpareigojo Vyriausioji rinkimų komisija?
– Negrąžinome, nes manome, kad sprendimas nepagrįstas. Teismui paduotas skundas ir laukiame sprendimo.
– O jums negaila, kad dėl jūsų schemučių su automobiliais partija prarado pusės metų dotaciją?
– Čia ne schemutės, partija automobilį naudojo tinkamai. Vyriausioji rinkimų komisija pasakė, kad mes neįrodėme, jog automobilis buvo naudojamas partijos reikmėms, nors aš po Lietuvą važiavau, kūriau skyrius, tiek susitikimų turėjau. Pasakyti, kad to nebuvo, šiek tiek keista. Pažiūrėkime mediją, kiek visur prirašyta, kur R. Žemaitaitis nuvažiavo.
Suprantu, kad yra politiniai sprendimai, bet net ir šitas sprendimas mums išėjo į naudą, nes skyriuose koks yra susivienijimas, kaip gerai renkama 0,6 proc. parama ir kaip žmonės savivaldos rinkimams ruošiasi. Tai manau, ačiū, kad tas sprendimas įvyko, nes dar labiau sulipdė partiją. Nes žmonės yra pikti. Vien į Plungę važiavau vienuolika kartų, ir pasakyti, kad to nebuvo, nes nėra akto [kelionės lapo], tai durniai esate. Jei Valstybinė mokesčių inspekcija būtų pasakiusi, kad reikia kelionės lapo, mes viską būtume supildę.
– Kaip yra, kad tas pats automobilis buvo ir partijai išnuomotas, ir advokatų bendrijai perduotas panaudos pagrindais, ir kurį laiką parlamentinei veiklai naudojamas?
– Jis nebuvo advokatų kontoroje. Mes jį išnuomojome 22,5 paros, kaip pasakė Valstybinė mokesčių inspekcija, nes mes neturėjome pinigų. Jeigu aš būčiau automobilį gavęs iš įmonės, man būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl paramos partijai iš trečiųjų asmenų [iš juridinių asmenų]. Aš tuo rizikuoti negalėjau.
Dėl degalų mes kreipėmės į visas degalines, bet jie pasakė: „Mokėkite.“ Sakau: „Neturime pinigų, palaukite lapkričio mėnesio.“ – „Deja, sako, nepykite.“
– Vyriausioji rinkimų komisija taip pat nagrinėja iš prokuratūros gautą informaciją dėl partijos finansavimo rinkimų kampanijos metu, kai manoma, kad partija buvo finansuojama privežant pinigų sumas konkretiems nariams grynais, po to jie galėjo įsidėti pinigus į sąskaitą ir sumokėti kaip partijos nario mokestį.
Bet kuo partija čia kalta? Mes nežinome, koks narys, kuris kandidatas įsineša pinigus. Mes juk nežinome. (…)
– Tai žmonės tiesiog įnešė grynuosius pinigus ir pervedė partijai?
– Jie persivedinėjo savo rinkimų kampanijai. Tie, kurie dalyvavo, jie sau ir paaukojo, nes jiems reikia užstatą susimokėti. Konservatoriai darė kitaip: jie pervedė vienmandatininkams ir jų vienmandatininkai patys tą darė [mokėjo užstatą]. Mes padarėme, kad sistema būtų vienose rankose, kad nebūtų klaidų, kad nebūtų problemų. (…)
Tarkime, Lina, kandidatuoji. Tavo užstatas yra tiek ir tiek, tu susivedi nario mokestį ar auką, kaip nori. Mes jokių grynųjų neduodavome.
LRT.lt pastaba: šis interviu su R. Žemaitaičiu darytas 2026-04-17 10 val. ryto.
