Vis daugiau diskutuojama, ar dabartinė socialinės paramos sistema iš tikro padeda žmonėms sugrįžti į darbą, ar daliai jų tampa ilgalaike išeitimi.
Nuo 2026 m. birželio 1 d. keisis dalis šios tvarkos – pokyčiai palies socialinės pašalpos gavėjus ir tai, kaip jie įtraukiami į darbą ar įvairias veiklas.
Nors tikimasi, kad tai padės daugiau žmonių sugrįžti į darbo rinką, dalis ekspertų ir savivaldybių atstovų abejoja, ar pokyčiai veiks taip, kaip planuojama.
Dirbantiems pas kelis darbdavius – nauja tvarka
Nuo 2026 m. birželio 1 d. keičiasi tvarka, pagal kurią socialinės pašalpos gavėjai gali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai. Kaip nurodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), ši veikla bus taikoma tik tais atvejais, kai asmuo atsisako dalyvauti užimtumą skatinančiose priemonėse.
Vadinasi, pirmiausia žmogui turės būti pasiūlytas darbas arba dalyvavimas užimtumo programose, kurios padeda įgyti darbo įgūdžių ir palaipsniui grįžti į darbo rinką.
Tik atsisakius tokių galimybių, ilgiau nei 3 mėnesius socialinę pašalpą gaunantys asmenys galės būti nukreipiami į visuomenei naudingą veiklą.
Akcentuojama ir tai, kad jei žmogui tokios programos apskritai nebus pasiūlytos, jo nebus galima nukreipti į visuomenei naudingus darbus.
Kartu stiprinamas dėmesys pačioms užimtumo programoms.
SADM nurodo, kad jose dalyvaujantiems asmenims gali būti siūlomos įvairios paslaugos ir priemonės, padedančios pašalinti kliūtis įsidarbinti. Viena iš jų yra galimybė laikinai įsidarbinti, taip palaipsniui grįžtant į darbo rinką.
Siekiama, kad tokių programų dalyviai būtų įdarbinami paprasčiau, todėl numatoma lankstesnė socialinio draudimo įmokų tvarka. Ja numatoma, kad jei žmogaus atlyginimas nesiekia minimalios algos, įmokos galėtų būti skaičiuojamos nuo realiai gaunamų pajamų.
Pačios užimtumo didinimo programos veikia pagal individualų principą, t. y. kiekvienam žmogui vertinamos jo situacijos ir problemos, kurios trukdo dirbti. Tai gali būti socialinių įgūdžių stoka, motyvacijos trūkumas, priklausomybės, skolos ar kitos aplinkybės.
Sprendžiant šias problemas, dirba skirtingų institucijų specialistai: savivaldybių atvejo vadybininkai, Užimtumo tarnybos, sveikatos biurų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Jie kartu sudaro individualius planus, teikia konsultacijas ir, esant poreikiui, užtikrina papildomas paslaugas, pavyzdžiui, psichologinę ar teisinę pagalbą.
SADM nurodo, kad tokiu būdu siekiama ne tik suteikti laikiną veiklą, bet ir realiai padėti žmogui sugrįžti į darbo rinką bei tapti savarankiškesniam.
Pirmiausia – darbas, tik vėliau visuomenei naudinga veikla
Anot Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorės Aistės Adomavičienės, dar praėjusių metų gruodį priimti minėti įstatymo pakeitimai numato aiškesnę tvarką.
Ji nurodo, kad socialinės paramos gavėjams pirmiausia bus siūlomas darbas ar dalyvavimas užimtumo programose. Ir tik atsisakius šių galimybių, žmonės galės būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai, o pirmus tris mėnesius nuo kreipimosi dėl paramos tokia veikla apskritai nebus taikoma.
Pasak A. Adomavičienės, tokia tvarka turėtų labiau orientuoti žmones į grįžimą į darbo rinką, tačiau dalis sprendimų kelia abejonių.
Iš pradžių buvo siūloma visuomenei naudingos veiklos apskritai atsisakyti, tačiau, pasipriešinus savivaldybėms, ji liko įstatyme.
„Tai kaip ji yra taikoma iki šiol, turi visus ilgalaikio darbo požymius, tačiau nesuteikia jokių socialinių garantijų, niekaip nepadeda žmonėms grįžti į darbo rinką ar įgyti naujų įgūdžių“, – teigia ji.
Anot A. Adomavičienės, praktikoje ši veikla dažnai tampa ne realia pagalba, o pigia darbo forma.
„Visuomenei naudinga veikla dažniau yra panaši į savivaldybėms patogų ir pigiai kainuojantį pažeidžiamų žmonių išnaudojimą, nei realią galimybę atsitiesti ir įsidarbinti“, – sako ji.
Užimtumo programoms – daugiau reikalavimų, bet ne daugiau pinigų
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniams klausimams Audronė Vareikytė pabrėžia, kad užimtumo programos savivaldybėse vykdomos jau ne vienerius metus.
„Jos finansuojamos valstybės, tačiau lėšų skiriama nepakankamai, o savivaldybės kiek gali prisideda pačios. Todėl programose gali dalyvauti tik dalis socialinės pašalpos gavėjų“, – teigia ji.
Anot A. Vareikytės, siūlomi pakeitimai savivaldybėms numato papildomas pareigas, tačiau kartu nesprendžia finansavimo trūkumo.
„Minimas įstatymas problemos nesprendžia: daugiau lėšų nenumatoma, tačiau savivaldybėms atsiranda įpareigojimas pasiūlyti visiems darbingo amžiaus ir nedirbantiems socialinių pašalpų gavėjams dalyvauti užimtumo programose. Savivaldybių praktikams tai gana paini situacija, nes vietų programose visiems neužtenka“, – sako ji.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pokyčiai gali apriboti gyventojų dalyvavimą visuomenei naudingoje veikloje, kuri, jų vertinimu, praktikoje duoda realios naudos.
Esą įsitraukę į tokią veiklą nedirbantys darbingo amžiaus socialinės pašalpos gavėjai įgyja darbo įgūdžių, stiprina socialinius ryšius, ugdo discipliną ir padidina savo galimybes įsidarbinti.
Be to, ši veikla laikoma viena iš priemonių mažinti nelegalų darbą.
