Vaikų pareiga išlaikyti tėvus Lietuvoje yra įtvirtinta įstatymuose, tačiau realiame gyvenime ši norma taikoma retai ir kelia nemažai diskusijų. Teisinė praktika rodo, kad tam tikrais atvejais teismas gali priteisti ir konkrečią pinigų sumą, praktikoje ji dažniausiai siekia apie 70–250 eurų per mėnesį.
Taigi kada vaikams iš tiesų atsiranda pareiga išlaikyti tėvus ir kokiais atvejais teismas gali ją priteisti?
Ar vaikai turi išlaikyti tėvus?
Socialiniame tinklo grupėje kilus klausimui, ar suaugę vaikai privalo finansiškai išlaikyti savo tėvus, kilo audringa diskusija.
Gyventojų nuomonės išsiskyrė. Dalis įsitikinę, esą atsakomybę turi prisiimti valstybė, kiti pabrėžia, kad vaikai patys susiduria su finansiniais sunkumais.
Komentatorių nuomone, tėvai visą gyvenimą dirbo ne tam, jog senatvėje taptų našta savo vaikams:
„Dar vaikams naštą užkrauti. O kam tada dirbta 40 metų? Kaip tik norisi iš tos pensijos per šventes anūkams nors ką nors padovanoti, o ne laukti pagalbos iš vaikų. Tikrai nenorėčiau gauti iš jų. Gyvenkime taip, kad nereikėtų prašinėti.“
Kiti diskusijos dalyviai akcentavo, kad tėvų išlaikymas turėtų būti valstybės, o ne šeimos narių pareiga:
„Tėvai visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei, todėl privalo būti išlaikomi valstybės.
Kas čia per tvarka darosim, valdžia be atsakomybės švaisto biudžeto pinigus, nepamatuotai skolinasi, o atsakomybę nori permesti vaikams.“
Dalis gyventojų laikosi nuomonės, kad vaikų pareiga – ne finansinė parama, o praktinė pagalba:
„Vaikai tėvams senatvėje neprivalo padėti pinigais. Padėti reikia tada, kai reikia nuveikti darbus, ką nors namuose patvarkyti, paremontuoti. Taip pat padėti nuvykti pas gydytojus, jei patys nebepajėgia. Jei vaikas veža savo automobiliu, natūralu susimokėti už benziną. Taip darė mano uošvienė, visada atsiskaitydavo dukrai ir žentui. Taip darysiu ir aš.“
Kiti komentatoriai atkreipė dėmesį į sudėtingą jaunų žmonių finansinę situaciją: „Vaikai patys vos galą su galu suduria, o dar tėvus išlaikyti.“
Tuo metu dalis tėvų aiškiai išsakė poziciją, kad iš vaikų nieko nesitiki ir neprivalo tikėtis:
„Niekada nieko nereikalausiu iš vaikų – jie turi savų rūpesčių. Aš visas jėgas ir sveikatą atidaviau dirbdama. Gal ne visada turėjau jiems pakankamai laiko. Tegul valdžia rūpinasi. Yra slaugos paslaugos, senelių namai. Jei būsiu nebepajėgi, ten man ir vieta.“
Kada vaikams atsiranda pareiga išlaikyti tėvus
Teisininkai atkreipia dėmesį, kad vaikų pareiga rūpintis tėvais įtvirtinta Konstitucijoje ir konkrečiai detalizuota Civiliniame kodekse. Pareiga atsiranda tik tada, kai vaikai yra pilnamečiai, o tėvai – nedarbingi ir realiai reikalingi paramos. Vadinasi, kad vien pensinis amžius savaime dar nesukuria automatinės teisės į išlaikymą.
Kaip komentuoja „Nikitinas Legal“ kontoros įkūrėjas ir vadovaujantis partneris Vilius Nikitinas išlaikymas gali būti mokamas savanoriškai, vaikams ir tėvams susitarus, tačiau nesutarimo atveju tėvai turi teisę kreiptis į teismą.
Teismas išlaikymą priteisia nustatyta pinigų suma, kuri mokama kas mėnesį. Sprendžiant dėl dydžio, vertinama ne vieno, o visų pilnamečių vaikų pareiga prisidėti, net jei ieškinys pareikštas tik vienam iš jų.
Kai kuriais atvejais tėvai gali prašyti ir papildomų išlaidų kompensavimo, pavyzdžiui, dėl sunkios ligos, slaugos ar būtinos priežiūros, kai ją suteikė samdomi asmenys.
Tokios išlaidos taip pat vertinamos individualiai, atsižvelgiant į abiejų pusių finansinę padėtį. Jos gali apimti vaistų, gydymo, slaugos paslaugų, neįgaliojo vežimėlio ar kitų reabilitacijos priemonių įsigijimą.
Kada tėvai gali prisiteisti išlaikymą per teismą
V. Nikitinas aiškina, kad praktikoje išskiriamos dvi būtinos sąlygos, be kurių išlaikymas negali būti priteistas: tėvų nedarbingumas ir realus išlaikymo reikalingumas.
Tėvai ne tik turi būti pensinio amžiaus ar neįgalūs. Taip pat reikia įrodyti, kad jų pajamos bei turimas turtas neleidžia patenkinti būtinų gyvenimo poreikių.
Sunkią finansinę padėtį privalo pagrįsti pats išlaikymo prašantis tėvas ar motina. Jiems reikia pateikti duomenis apie pajamas, išlaidas ir būtinus poreikius.
Dažniausiai tai yra išlaidos vaistams, gydymui, slaugai, higienos ar buitinėms priemonėms.
„Civilinis kodeksas ir teismų praktika tėvų teisę į išlaikymą sieja su dviem sąlygomis, t. y. nedarbingumu (kai asmuo yra senatvės pensininkas ar neįgalusis) bei išlaikymo reikalingumu, apie kurį sprendžiama atsižvelgiant į išlaikymo prašančio asmens pajamas, turtinę padėtį, poreikius ir kitas faktines aplinkybes“, – nurodo V. Nikitinas.
Kaip vertinamos vaikų galimybės
Spręsdami dėl išlaikymo, teismai vertina ir vaikų finansinę situaciją – jų pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, išlaikomus nepilnamečius vaikus ar kitus asmenis, sveikatos būklę, galimybes dirbti.
Išlaikymo dydis turi būti proporcingas: jis negali užtikrinti tėvų poreikių vaikų sąskaita, jei tai reikštų nepakeliamą finansinę naštą.
Teismas taip pat gali visiškai atleisti vaikus nuo pareigos išlaikyti tėvus, jei nustatoma, kad patys tėvai anksčiau vengė vykdyti savo pareigas vaikams – jų neišlaikė, nesirūpino ar buvo nutraukę ryšius dėl savo kaltės. Tokiais atvejais teisė į išlaikymą neatsiranda.
Be to, jei tėvai, nors ir nedarbingi, turi pakankamai lėšų pragyventi, gauna pakankamą pensiją, turi santaupų ar turto – išlaikymas taip pat nėra priteisiamas.
Praktikoje, kai išlaikymas skiriamas, jo dydis dažniausiai svyruoja apie 70–250 eurų per mėnesį, tačiau kiekviena byla sprendžiama individualiai.
„Vadinasi, tėvų teisė į išlaikymą nėra absoliuti ir kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamos individualios aplinkybės“, – aiškina V. Nikitinas.
