Aktoriaus, scenaristo Šarūno Banevičiaus šeimoje – skaudi netektis. Mirė jo mama.
Apie tai garsus aktorius pranešė socialiniuose tinkluose. Įrašu sutiko dalintis su Žmonės.lt skaitytojais.
„Išėjo mano Mama. Tyliai išėjo…
Apie atsisveikinimą pranešiu artimiausiu metu“, – trumpai rašė jis.
2015 metais Šarūnas žurnalui „Žmonės“ interviu pasakojo, kad būtent mama padėjo pamatus būsimai aktoriaus profesijai.
Esate kaunietis. Kaip Vilniuje atsidūrėte?
Pasiėmiau porą maikių, sakau: „Mama, atia“, ir išvažiavau į Vilnių stoti į aktorinį. Mama dar bandė stabdyti: „Vaike, vaike, ką tu darai…“, bet tuo metu durys užsidarė ir manęs jau nebebuvo.
Pasiėmiau dvi maikes, nes galvojau, kad tik du turus pereisiu. Bet perėjau keturis ir tapau aktoriumi.
Negi abejojote, ar pavyks? Juk aktoriais norintys tapti jaunuoliai paprastai būna itin užsispyrę ir savimi pasitikintys.
Aš – vaikas iš Kauno, o tas svajonių Vilnius man buvo matytas tik per televizorių, kai rodydavo koncertus ir šventes… Ko galėjau tikėtis?! Begalinis pasitikėjimas savimi jau buvo tai, kad važiuodamas pasiėmiau dvi maikes, o ne vieną…
Aiškiai žinojote, kuo norite būti?
Pavydžiu žmonėms, kurie turi tokių didelių svajonių kaip tapti kosmonautais arba kurie blaškosi per gyvenimą ir sugeba pabūti daug kuo. O aš nebuvau labai ryžtingas žmogus, greičiau toks, kuriam norėjosi dėmesio. Nuo mažens.
Vaikystėje turėjau kelias kasetes su to meto komediantų juokeliais. Dar vagnorkės, pamenu, buvo. Aš surinkdavau pilną kiemą vaikų ir mintinai vaidindavau jiems humoristinius įrašus iš tų kasečių. Įėjimas buvo – viena vagnorkė. Užtat į kainą įėjo užkandžiai: mano močiutė priruošdavo sumuštinių – juodą duoną aptepdavo sviestu ir apibarstydavo cukrumi.
Nelabai pamenu, kiek uždirbdavau per vieną seansą, bet ledams tikrai užtekdavo. O nuo ketvirtos klasės mamą beveik kiekvieną mėnesį pradėjo kviesti į mokyklą ir grasinti: arba mane meta iš mokyklos, arba ji suranda man užsiėmimų – sporto ar teatro būrelį, kur galėčiau išlieti energiją.
Mama mane nuvedė į teatro būrelį. Bebaigiant mokyklą, aišku, buvo svarstymų: gal galėčiau būti žurnalistu ar rašytoju, nes daug rašau, gal dainininku – nors ir nusidainuoju, bet dvidešimt pirmame amžiuje visi gali būti dainininkais… Bet dabar, va, sėdžiu su jumis kaip aktorius.
