Artėjant spalio 31-ajai Lietuvoje vėl iškyla klausimas: ar Helovinas tėra linksmas persirengėlių vakaras, ar jis užgožia Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių prasmę? Kunigas Ričardas Doveika savo interviu šia tema kalbėjo itin griežtai. Jis ragino žmones atsigręžti į krikščioniškas ir lietuviškas tradicijas, o Heloviną vertino kaip tamsos bei mirties simboliką pabrėžiančią šventę.
Doveikos pozicija sulaukė dėmesio ir diskusijų. Vieniems ji atrodo kaip pagrįstas raginimas saugoti tikėjimo tradicijas, kitiems — pernelyg griežtas požiūris į šventę, kurią jie laiko tiesiog pramoga vaikams ir suaugusiesiems. Ką kunigas nori pasakyti ir kuo, jo manymu, Helovinas skiriasi nuo lapkričio pradžios minėjimų?
Ką apie Heloviną yra sakęs kunigas?
Kunigas Ričardas Doveika Heloviną viešai vertino kritiškai. Viename interviu jis jį pavadino „šėtono garbinimo naktimi“ — tai jo religinis ir asmeninis šventės vertinimas. Doveika teigė, kad žmonės turėtų labiau puoselėti spalio 31-osios krikščioniškąsias tradicijas ir prisiminti artėjančią Visų Šventųjų dieną bei Vėlines.
Jo kritikos centre — ne vien moliūgai, kaukės ar vaikų vaikščiojimas po kaimynų namus. Kunigas kelia klausimą, kokius simbolius žmonės renkasi ir kokią prasmę jiems suteikia. Pasak jo, kai šventės akcentu tampa siaubo vaizdiniai, mirtis ir tamsa, tai gali nustelbti rimties bei atminimo laikotarpį, kurį daugelis Lietuvos gyventojų sieja su artimųjų kapų lankymu ir malda.
Doveika taip pat atkreipė dėmesį į spalio 31-osios ir lapkričio pradžios sandūrą: vieni tą vakarą rengiasi vakarėliams, o netrukus šeimos vyksta į kapines pagerbti mirusiųjų. Kunigo manymu, šis kontrastas verčia susimąstyti, kokias tradicijas visuomenė renkasi ir perduoda vaikams.
Kuo skiriasi Helovinas, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės?
Lietuvoje šie minėjimai vyksta beveik vienas po kito, tačiau jų prasmės nėra tapačios.
- Spalio 31-oji daugelyje šalių siejama su Helovinu. Šią dieną rengiami persirengėlių vakarėliai, dekoruojami namai, o vaikai kartais vaikšto prašydami saldumynų.
- Lapkričio 1-oji Katalikų Bažnyčioje yra Visų Šventųjų iškilmė — diena, skirta visiems šventiesiems, taip pat tiems, kurių vardai nėra plačiai žinomi.
- Lapkričio 2-oji yra Vėlinės — maldos ir mirusiųjų atminimo diena. Lietuvoje daug žmonių šiuo metu lanko kapus, uždega žvakes ir prisimena mirusius artimuosius.
Doveika ragino šias dienas suvokti ne vien kaip kalendoriaus datas. Jo požiūriu, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės kalba apie tikėjimą, bendruomenę, pagarbą mirusiesiems ir viltį, o ne vien apie mirtį kaip bauginantį vaizdinį. TV3 interviu jis aiškino skirtumus tarp lapkričio 1-ąją minimos Visų Šventųjų dienos ir lapkričio 2-ąją minimų Vėlinių.
Kodėl jo žodžiai sukėlė diskusijas?
Doveikos pasisakymuose susiduria du skirtingi požiūriai į Heloviną. Dalis žmonių jį mato kaip pasaulietinę pramogą: vaikai pasipuošia personažais, šeimos išskaptuoja moliūgus, o draugai susitinka vakarėlyje. Tokiems žmonėms kostiumas ar dekoracija nebūtinai reiškia religinių pažiūrų išpažinimą.
Kunigas į šventę žvelgia iš tikėjimo perspektyvos. Jam svarbu, kokią žinią perteikia jos simboliai ir kaip jie dera su krikščionišku požiūriu į gyvenimą, mirtį bei šventumą. Dėl to jo vertinimas daug griežtesnis nei tų, kurie Heloviną laiko tik pramoga.
Svarbu atskirti: tai yra viešai išsakyta Doveikos pozicija, o ne teiginys, kad kiekvienas Heloviną minintis žmogus sąmoningai garbina blogį ar atsisako krikščioniškų vertybių. Jo interviu kalba apie šventės simboliką ir kultūrinę kryptį, o ne apie kiekvieno dalyvio asmeninius motyvus.
Ką siūlo rinktis vietoj Helovino?
Doveika ragina spalio 31-ąją ir lapkričio pradžią sutikti daugiau dėmesio skiriant krikščioniškajai tradicijai. Jis yra minėjęs šventųjų eisenos idėją — galimybę vaikams ir šeimoms prisiminti šventuosius kaip tikėjimo pavyzdžius. Jo teigimu, tai galėtų tapti prasminga alternatyva vien siaubo personažams ir tamsos dekoracijoms.
Šeimos gali šias dienas paminėti skirtingai: apsilankyti bažnyčioje, sutvarkyti artimųjų kapus, uždegti žvakę, pasidalyti prisiminimais ar vaikams paaiškinti, kodėl lapkričio pradžia svarbi jų šeimai. Esminis klausimas, kurį kelia kunigas, yra ne vien „ar galima persirengti?“, bet ir „ką norime šiuo laikotarpiu prisiminti bei perduoti jaunesnei kartai?“
Diskusija, kuri kartojasi kasmet
Helovinas Lietuvoje ir toliau bus minimas įvairiai — vieniems tai linksmas vakaras, kitiems svetima tradicija, dar kitiems proga pasikalbėti apie tikėjimą, šventumą ir mirusiųjų atminimą. Ričardo Doveikos pasisakymai šią diskusiją paaštrina, nes jis kalba tiesiai ir ragina rinktis Visų Šventųjų dienos bei Vėlinių prasmę.
Jo žodžius galima priimti kaip kvietimą apmąstyti, ką švenčiame ir kodėl. Tačiau svarbu tiksliai įvardyti, kieno tai nuomonė: kunigo Ričardo Doveikos religinis vertinimas, o ne įrodymas, kad visi žmonės Heloviną supranta vienodai. Galutinis pasirinkimas, kaip šias dienas minėti, priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir šeimos tradicijų.
