Tris žmonas turintis kaunietis, grožio specialistas Gytis Volkavičius su vaikais ilsėjosi Filipinuose. Tiesa, kelionė namo virto tikru košmaru. Kaip teigia pats vyras, Abu Dabio oro uoste jis patyrė tai, ko dar nebuvo išgyvenęs per 15 metų kelionių po pasaulį.
Naujienų portalui Žmonės.lt G.Volkavičius pasakojo, kad ilsėjosi Filipinuose ir jau kovo 30 dieną turėjo vykti į Lietuvą, tačiau pirmasis skrydis buvo atšauktas todėl teko keisti kelionės planą.
„Mes buvome du mėnesius Filipinuose. Kovo 30 d. buvo laikas skristi į Europą, turėjome bilietus skrydžiui per Bahreiną į Londoną, o tada į Lietuvą. Deja, tuos skrydžius atšaukė ir teko pirkti naujus. Kadangi dabar karo metas, labai komplikuota ir sunku greitai gauti bilietus, tai mes griebėmės bet ko ir nusipirkome bilietus per Abu Dabį į Italiją. Pavyko gauti bilietus numatytą 30 dieną. Iš Filipinų į Abu Dabį nuskridome sėkmingai“, – Žmonės.lt pasakojo G.Volkavičius.
Turėję laiko iki skrydžio Gytis su atžalomis vaikštinėjo po Abu Dabio miestą.
„Abu Dabyje su vaikais turėjome gražią dieną. Kaip žinoma, netoliese, kitoje Persijos įlankos pusėje, yra Iranas, tai tikrai komplikuota zona, kur raketos skraido ir tikrai yra pavojinga vieta.
Po pažinties su Abu Dabiu, grįžome į oro uostą ir laukėme mūsų naktinio skrydžio, kuris buvo suplanuotas apie 2 val. nakties“, – pasakojo jis.
Likus kelioms valandoms iki skrydžio, Gytis nuėjo į tualetą, o sugrįžus – ištiko šokas.
„Iš pradžių viskas klostėsi neblogai. Nuvykome į oro uostą, pavalgėme, prigulėme, numigome. Pabudau, pamačiau, kad iki skrydžio liko tik porą valandų, tad laikas ruoštis. Užkandome, vaikai pabudo ir aš trumpam išėjau į tualetą. Kadangi daug lagaminų ir daiktų, maži vaikai, negali visko su savimi paimti iki tualeto, o tualetas yra vos 1 minutė nuo tos vietos. Nuėjau į tualetą, jame užtraukau ne ilgiau kaip 5 minutes, grįžtu – oro uostas tuščias, vaikų nebėra. Iš pradžių nesupratau, nelabai susigaudžiau, nes ką tik vienas kitas žmogus buvo. Išėjęs iš tualeto, aš pradėjau filmuoti, norėjau parodyti, koks tuščias oro uostas. Tuo metu nesupratau, kas vyksta. Išgirdau, jog kažkas šūkauja. Ėjau link šūkaujančio žmogaus ir tada prasidėjo visas veiksmas.“, – tęsė jis.
Paaiškėjo, kad prasidėjo raketų atakos todėl teko kuo skubiau slėptis.
„Atbėgo apsauginis iš priekio ir liepė staigiai evakuotis, kadangi prasidėjo raketų ataka. Iškart paklausiau: „Kur mano vaikai?“ Jis manęs neklausė. Vaikų nėra, o visus daiktus teko palikti. Jis pradėjo mane tempti. Mano vaikus per tas 5 minutes kažkas išnešė ir nežinia, kuria kryptimi. Kadangi esu įpratęs filmuoti, vėl įjungiau kamerą ir bandžiau neakivaizdžiai nufilmuoti, kas vyksta. Mes bėgome su apsauginiu, ir galvojau, kad ten bus mano vaikai. Tuo metu dar buvome nepraėję patikrų, bet bėgome į zoną, kur yra praėję patikras žmonės“, – teigė jis.
Atvykus į reikiamą evakuacijos vietą, Gytis niekaip negalėjo rasti savo mažamečių vaikų: „Atbėgus į reikiama vietą, pamačiau, kad ten stovi kažkur 100 žmonių. O aš vis ieškau ir dairausi savo vaikų ir vėl klausiu: „Kur mano vaikai? Kur mano vaikai?“
Tiesa, čia jį pasitiko dar daugiau nemalonumų. Norėjęs įamžinti sukrečiantį vaizdą, Gytis įkliuvo pareigūnams.
„Aš vis dar filmavau viską, rankoje laikiau telefoną, ir jaučiau, kad mane iš nugaros kažkas stumia, o tada sugriebė man už rankos ir spaudė ją tokiu stiprumu, kad atrodė, jog telefono ekranas tuoj sutruks. Bandau išjungti filmavimą, bet man nieko nepavyko, jis ištraukė iš manęs telefoną, nuvedė tiesiai pas pareigūnus ir iškart sako: „Atiduodat savo dokumentus“. Konfiskavo iš manęs telefoną ir sako: „Prašom pasiaiškinkit, kodėl darėte šį vaizdo įrašą“, – istoriją tęsė jis.
Pareigūnai pradėjo Gytį tardyti: „Iš pradžių visiškai nekaltai sakiau, kad tai buvo tiesiog prisiminimui, aš nežinojau, kad negalima. Atėjo kitas pareigūnas pradėjo ant manęs rėkti visokiais žodžiais ir tardyti: „Nejuokinkit manęs… Negalima ir jūs puikiai tai žinojote.“ Aš pasimetęs sakau: „Atsiprašau, aš vaikų netekau, nežinau, ką daryti toliau…“ Parodžiau vaikų pasus, o jie sako: „Nežinom, kur jūsų vaikai, bet dabar aiškinkitės, kiek įrašų turite padaręs, kokiu tikslu juos darėte?“ Žodžiu, vaikai nerūpi, jiems svarbiausia, kokiu tikslu buvo daryti įrašai. Aš didžiausiam strese jiems aiškinu ir įrodinėju, kad nieko specialiai nedariau. Jie paėmė iš manęs viską ir liepė laukti vienoje vietoje, niekur neiti. Pusvalandį prastovėjau, bandžiau aplinkui buvusių pareigūnų klausti, kur vaikai, bet niekas nekalbėjo su manimi. Įsivaizduokit, koks stresas, o iki skrydžio irgi buvo likę gal tik 1,5 val.. Grįžo pareigūnas, atėjo kiti inspektoriai ir sako, kad tikrins mano telefoną. Mane egzaminuoja, kodėl dariau ta įrašą. Mačiau, kad ir kitą žmogų, arabą, taip pat tardė ir ant jo šaukė, nes, matyt, jis irgi kažką filmavo. Šaukė vieni ant kitų, o ką aš šauksiu, aš juk net kalbos nežinau…“
Tiesa, konfliktas baigėsi tik tuomet, kai Gytis pasakė, kad pats yra atsivertęs į islamo tikėjimą.
„Po daugiau nei 40 minučių inspektoriui pasakiau, kad pats esu musulmonas, esu atsivertęs į islamą, kad galiu parodyti nuotraukas savo telefone, kur esu Saudo Arabijoje, kad esu priėmęs islamą, atlikęs umrą – žodžiu, visus ritualus. Jaučiu, kad jis man per petį pradeda ploti, patenkintas toks. Vėl aiškinau, kad tai tikrai nebuvo piktybiškas žingsnis, aš nuėjau į tualetą, grįžau ir visiškai nebuvo žmonių, nustebau ir pradėjau filmuoti. Paklausė, ar aš čia su kamera vaikų ieškojau ar kaip. Jie turbūt bijojo, kad įrašai nebūtų persiųsti priešiškoms šalims dėl raketų atakos, kad nesuvaikščiotų informacija, manau yra kažkokia saugumo taisyklė“, – Žmonės.lt kalbėjo vyras.
Išsisprendus situacijai dėl filmavimo, G.Volkavičius tuoj pat puolė ieškoti savo pamestų vaikų: „Žodžiu, aš visiškai strese, bet po tų 40 minučių jis man atidavė telefoną, dokumentą ir sako: „Eikit ieškot savo vaikų.“ Beje, jis man prieš kelias minutes buvo minėjęs, kad žino, kur yra mano vaikai. Paklausiau, pasakiau, kad jūs ką tik man sakėt, kur jie yra, bet tada atsakė, kad ne, iš tikrųjų nieko nežinom, eikit ieškoti į informaciją. Sakau kokią informaciją, mano skrydis juk už valandos. Žodžiu, išėjau visiškai be fazės po to pokalbio. Priėjau prie pirmo pasitaikiusio darbuotojo ir paklausiau: „Ar galit pagelbėti, mano vaikai dingo?“ Paprašė parodyti vaikų nuotrauką, kad galėtų pasidalinti informacija oro uosto grupėje. Bandžiau sakyti, kad jau laiko nėra, skrydis tuoj, o vaikų nėra… Paprašiau, kad parodytų vietą, kur dar gali būti evakuoti tie žmonės, nes toje vietoje, kur mane nuvedė, aš vaikų neradau. Nuvedė į vieną, į kitą vietą, bet niekur jų nėra… Jis pats irgi nežino, kur gali būti. Paprašiau nueiti į tą vietą, kur buvo paimti vaikai, be to, mano daiktai taip pat ten buvo likę…“
Galų gale sugrįžus į tą pačią vietą, iš kurios jis buvo ištemptas, Gytis išvydo vaizdą privertusį išspausti ašarą.
„Nuėjome į tą pačią zoną, ir vėl vienas pareigūnas prisikabino, kodėl aš nepraėjęs jokių patikrų, migracijos. Vėl reikėjo aiškintis. Šiaip ne taip išeinam iš oro uosto vidaus, keliaujam link mano lagaminų. Grįžtu prie savo lagaminų ir ašaros kaupiasi akyse, nes mano du vaikai tiesiog miega palikti… Reiškiasi juos po evakuacijos parvedė atgal, bet kadangi mane tardė tiek laiko tai nemačiau. Be apsaugos, be suaugusiųjų žmonių jie palikti vieni“, –pasakojo jis.
Tiesa, net ir sulipus į lėktuvą taip lengvai išskristi nepavyko.
„Galiausiai atgavau vaikus, lagaminus, pasą, telefoną ir galvojau, kad laimingai išskrisime. Sulipome į lėktuvą, ruošiamės išskristi ir pasakė, kad turime bėgti iš lėktuvo, nes vėl paskelbta evakuacija, skrydis atidedamas ir turime, kuo greičiau palikti lėktuvą“, – pasakojo vyras.
Vyras neslėpė, kad tokia patirtis pasitaikė pirmą kartą ir stipriai sukrėtė.
„Tokia situacija šiuo metu yra Arabijos pusiasalyje. Labai komplikuota, labai sunku. Bet mums pavyko išvykti ir palikti Abu Dabį… Buvo Labai baisu ir stipru emociškai, nes tokio dalyko per 15 metų mano keliavimo po pasaulį, kai yra aplankytos visos vietos ir pačios nesaugiausios – dar neteko patirti“, – teigė jis.
