Dažnai gyvename užsisukę savo gyvenimo rate – darbas, šeima, draugai ir namai – vis tik kartais likimas mus paima ir sustabdo. Taip nutiko ir kauniečiui Erikui Eitučiui, kuris pasijutęs prastai ir apsilankęs pas medikus praėjusiais metais išgirdo šokiruojančią žinią – jums ketvirtos stadijos kraujo vėžys.
Sužinojus mirtinos ligos diagnozę visa kita, kas buvo aplink, susiliejo. Gyvenimas tą akimirką apsivertė aukštyn kojomis.
Nemažus išbandymus vyrui teko praeiti vien tam, kad galėtų sulaukti šių 2026-ųjų. Nors Naujuosius metus pašnekovas pasitiko ligoninėje, tačiau yra atviras – jis kovotojas ir dėl ligos rankų nuleisti neketina.
Į medikus kreiptis privertė stuburo išvarža
Atminties lapus versdamas atgal, Erikas pasakojo, kad dar prieš 3–4 metus jis turėjo stuburo išvaržą, o vėliau kirkšnyje jam padidėjo limfmazgis. Šių simptomų jis pernelyg nesureikšmino, tačiau vėliau limfmazgiai ėmė didėti pažastyse.
Pasak Eriko, nereaguoti jau nebebuvo galima, kai prie šių simptomų taip pat prisidėjo šaltkrėtis, naktinis prakaitavimas, iki 38 laipsnių pakilusi kūno temperatūra.
„Pas kiek gydytojų ėjau, visi sakydavo, kad čia nuo nugaros išvaržos. Tada jau sujudo mano mama, pasakė, kad laikas reaguoti ir keliauti pas hematologą.
Eilės, kaip suprantate, pas gydytojus yra didelės, tad ėjau privačiai.
Niekas neįtarė, kad čia kažkas rimto, bet po to pastebėjau, kad dirbti man darėsi vis sunkiau. Atrodė, kad anksčiau viskas gaudavosi sklandžiai, sportavau, dirbau, o po simptomų pasirodymo kažkaip silpdavau, nesupratau, kas darosi“, – paaiškino jis.
Galiausiai, po vizito pas hematologą 2025-ųjų pradžioje, paaiškėjo, kad Erikui – ketvirtos stadijos kraujo vėžys. Kaip pasakojo pašnekovas, vienų medikų žodžių jis nepamirš iki pat mirties.
„Tada gydytojai man pasakė, kad limfoma, o tuo pačiu pridūrė, kad laiku kreipiausi, nes gyventi tebuvo likę du mėnesiai. Kraujo vėžys jau buvo progresavęs“, – pasakojo jis.
Šeimai žinią išgyventi buvo sunkiausia
Pats pašnekovas neslėpė, kad nueiti pas gydytoją su stuburo išvaržos diagnoze, o namo grįžti su limfomos – nelengva.
Pasak jo, ypatingai skaudžiai ši žinia kirto jo šeimai, kurie dėl mylimo sūnaus ir vyro baiminosi jau anksčiau.
„Šeimai buvo labai sunku išgirsti žinią, bet man pačiam taip sunku nebuvo. Aišku, pirmoji mintis, kai išgirdau diagnozę, nebuvo šviesi, prisipažinsiu, ir ašarą nubraukiau, bet šeimai tikrai buvo žymiai sunkiau.
Gavau ir mamą paguosti, sakiau, kad viskas bus gerai. Matote, aš tikrai nenoriu, kad kiti jaustųsi blogai. Reziumė tokia, kad šokas tikrai buvo didelis visiems, juk nesitiki tokio dalyko“, – atviravo Erikas.
O medikams tuo metu nebuvo kada poilsiauti – ketvirtos stadijos vėžio pacientui jie nedelsiant perpylė kraują, tikrino kraujo rodiklius, o vėliau ėmė taikyti chemoterapinį gydymą.
Kaip pasakojo Erikas, jau 2025-ųjų vasarį jis pradėjo savo chemoterapijos kelią. Gydytojai pasakė, kad reikės bent jau aštuonių kursų, o, blogiausiu atveju, dar papildomų dviejų, nes liga buvo progresyvi ir medikai baiminosi, kad atsiras metastazių galvoje.
Vienintelė viltis – kaulų čiulpų transplantacija
Sunkia liga sergantis pacientas paaiškino, kad liūdniausios gydytojų prognozės šiuo metu yra pasitvirtinusios – rugpjūtį baigus visų chemoterapijų kursą paaiškėjo, kad vėžys išplito į galvos sritį.
Šiuo metu Erikui yra taikomas dar sudėtingesnis gydymas. Medikai jam pasiūlė atlikti dar keturias papildomas chemoterapijas, kurių poveikis stipresnis.
„Jos visos yra sunkios, labai rimtos, po jų labai stipriai nukrenta kraujo rodikliai. Realiai, galima sakyti, kad jie būna kritiniai.
Visgi, tris iš jų aš jau atlaikiau, o po tų visų chemoterapijų jau lauks kaulų čiulpų transplantacija“, –pasakojo jis.
Erikas pridėjo, kad per metus laiko gydymo jam buvo suteikti 30 maišelių kraujo, kurie buvo skirti jo gydymui. Dėl šios priežasties jis prašė perduoti žinią apie kraujo donorystę.
„Noriu labai pakviesti visus aukoti kraujo, nes jis labai reikalingas ligoniams. Tokia liga sergantiems – tai be proto svarbu, tai leidžia mums gyventi“, – kvietė jis.
Didžiausia įkvėpėja – žmona
Pasiteiravus Eriko, kas jį labiausiai skatina judėti pirmyn, labiausiai palaiko, jis nedvejodamas tarė – žmona.
Ji tapo tiek jo finansiniu, tiek fiziniu, tiek emociniu ramsčiu, tad vyras neslėpė, kad be jos viskas būtų kur kas sunkiau.
„Neslėpsiu, kai susirgau, suprastėjo finansinė būklė, dėl to mano žmona pradėjo dirbti per du darbus. Kai ji tik turi laisvo laiko, visada atvažiuoja pas mane į ligoninę, aš jos labai laukiu. Emociškai man smagiau, kai ji čia, tikrai yra pozityvus poveikis.
Net kai rodikliai būna nukritę, ji man padeda nueiti iki mašinos, ji tikras mano ramstis. Aš iš jos jaučiu labai didelį palaikymą“, – džiaugėsi pašnekovas.
Tiesa, pats Erikas taip pat savyje turi pakankamai daug pozityvumo, tad stengiasi juo pasinaudoti. Šiame gyvenimo etape jis ligą mato kaip vieną iš jam kliuvusių išbandymų.
Įdomu ir tai, kad pašnekovas įžvelgė ne vieną teigiamą aspektą, kurį jam suteikė liga. Jis dalijosi:
„Manau, kad nėra geras dalykas tai, kas man nutiko, bet įžvelgiu tame gero. Mano vertybės pasikeitė, nes anksčiau daugiausia dėmesio skirdavau sportui ir darbui, o dabar savo sveikatai ir kitų gerovei, nes tapau kur kas empatiškesnis kitiems.
Anksčiau vėžiu sergančių žmonių, turbūt, nesuprasdavau, o dabar aš kiekvieną užjaučiu, suprantu. Apskritai, stengiuosi su žmogumi kalbėtis, padėti jam.“
Siunčia žinią visiems sergantiems sunkiomis ligomis
Šiuo metu Erikas jaučiasi pakankamai neblogai. Jis pasakojo, kad jį ligoninėje vis aplanko žmona, draugai, šeima, o tai leidžia pasidžiaugti akimirkomis kartu.
„Dabar jaučiuosi gyvenantis laukime, kaip bus. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Iš tiesų, sunku nusakyti tą emociją, bet smagu, kad supa draugai, jie mane palaiko. Tiesą pasakius, man kartais net smagiau nei prieš ligą, nes vertinu kiekvieną susitikimą“, – pozityvo nestokojo Erikas.
Jis taip pat sakė, kad savo istorija dalijasi tam, kad visi tie, kurie serga sunkiomis, mirtinomis ligomis suprastų, kad yra ne vieni.
Taip pat Erikas dalijosi viena iš savo minčių apie ligą su tais, kurie diagnozę galbūt išgirdo visai neseniai:
„Svarbiausia yra nepradėti savęs graužti, galvoti, kodėl man čia taip nutiko. Visa tai praeina, kad ir kokios skambios diagnozės būtų, bet svarbiausia išlaikyti optimizmą. Jeigu tu pradėsi save laidoti anksčiau laiko – nieko gero nebus.“
