Prabangaus automobilio nuomos istorija vėl kelia nepatogius klausimus: jei sutartys ir deklaracijos „nesueina“, tai nebėra vien tik klaida ar nesusipratimas. Tokiais atvejais lieka paprasta dilema – kažkurioje vietoje sakoma netiesa. Aiškinamasi, ar partijos pinigai nebuvo panaudoti taip, kaip neturėtų, o visa situacija primena, kad svarbiausia čia ne forma, o turinys: kam iš tikrųjų buvo reikalingas toks sandoris ir kas iš jo gavo naudą?
Deklaracija ar sutartis: kas čia nesueina?
Kaip galima vertinti tokią situaciją? Ne tik Žemaitaitis, bet ir Daiva Petkevičienė nuomojasi automobilį į skolą ir tik po kelerių metų ta situacija išaiškėja.
L. Boguševičius: Aš sąmoningai neliečiu antro asmens, nes tik vienas iš jų važinėja po Lietuvą ir pasakoja apie paprastų žmonių gynimą vairuodamas 100 tūkst. eurų vertės automobilį.
Automobilių versle esu pakankamai ilgai – tikrai nedidelė žmonių dalis gali sau leisti tokio lygio automobilius, ir jie tikrai nėra tie deklaruojami „Nemuno aušros“ paprasti žmonės. Tai dažnu atveju yra tikrai sunkiai dirbantys, užsidirbę verslininkai ar įtakingi nuomonės formuotojai.
Tie mokėjimų neatitikimai – čia viskas neatitinka, nes jeigu tavo nuomos kaina yra teisinga, tada tavo deklaracija yra melas.
Jeigu tavo deklaracija yra teisinga, tada tavo nuoma yra melas. Kaip tu bedėliotum, stovėdamas per vidurį vienoje iš dviejų vietų tu meluoji. Tai vienintelis dalykas, kur subjektas gali atsakyti, tai tik kurioje vietoje jis meluoja, o ne ar meluoja.
Kam partijai reikalingas verslo klasės automobilis?
Vyriausioji rinkimų komisija skelbia, kad aiškinasi, ar čia nebuvo piktnaudžiavimo partijos lėšomis. Kuo tai gali baigtis, kaip jums atrodo?
S. Malinauskas: Teoriškai, kalbant apie mokesčių slėpimo faktus ir kitus dalykus, yra toks principas – turinio prieš formą pirmenybės principas. Kitaip tariant, jeigu tu sudarai sandorį, kuris neturi jokios ekonominės logikos, jis yra aiškiai apsimestinis.
Pavyzdžiui, ateina ta pati Valstybinė mokesčių inspekcija ir sako: „Na ir kas, kad tu sudarei sutartį, mes matome, kad tai yra tiesiog piktnaudžiavimas“. Labai paprastas pavyzdys: tikrai negalėčiau nusipirkti, net labai norėdamas „Range Rover“, bet pažiūrėjau, kiek jis kainuoja naujas salone – 98 tūkst. eurų.
Kokia būtų jo 5 metų lizingo įmoka, jeigu tu 20 tūkst. eur. pradinį įnašą sumoki? Mažiau negu 1 tūkst. eur.
Dabar vėlgi klausimas: kam partijai yra reikalingas verslo klasės automobilis? Ar Žemaitaitis negali važinėti su „Volkswagen“, „Škoda“ ar panašiai po miestelius? Bet pats faktas – čia aiškiai matosi, kad čia ne apie nuomą buvo kalba, ne apie ekonominę naudą.
Už tuos 3 tūkst. eur., buvo galima dešimt automobilių nuomotis paprastesnių ir daugiau partijos narių, daugiau žmonių pasiekti. Čia yra klausimas apie tai, kad keli žmonės pasiima finansinę naudą iš dotacijos – ir tai nėra vienintelis atvejis.
Žemaitaitis iš valstybės dotacijų nuomavosi savo automobilį: VRK pradėjo tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo
Aš tik priminsiu, kad, pavyzdžiui, buvo Regionų partijos istorija, kur Vytautas Kamblevičius už 2 tūkst. eurų, kiek pamenu, nuomojo savo automobilį ir ten kilo skandalas. Visi juk puikiai supranta – niekas nepasikeitė, jis važinėja savo automobiliu ir toliau.
Tai yra iš esmės toks atlygis už tai, kad jis, nežinau, gal prie partijos jungiasi, gal jis ten kažką daro. Buvo, pavyzdžiui, atvejų ne su automobiliais, kai kandidatui į prezidentus buvo mokamas atlyginimas iš partijos biudžeto. Čia aš dar galiu suprasti – galbūt iš tikrųjų yra žmonių, kurie neturi daug pinigų, galbūt turi iš darbo išeiti tam, kad kandidatuotų, bet irgi, tai yra tokie dalykai, kurie yra ant labai šešėlio pusės, nes dotacija vis dėlto yra skirta kitiems dalykams, o šiuo atveju mes kalbame labai paprastai: tai yra partija, kuria pasinaudojo Remigijus Žemaitaitis savo asmeninėms lėšoms pasididinti, ir tiek.
Agnė Širinskienė žiniasklaidai šią savaitę pasakė, kad „mes nieko nežinojome apie tas situacijas“, nes ji tuo metu kaip tik irgi buvo „Nemuno aušros“ partijoje.
S. Malinauskas: Būtent. Ir ji pasakė ne tik tai, kad „mes nežinojome“. Ji pasakė tai, ką žino visi politikai. Žmonės įsivaizduoja, kad tu ateini į politinę partiją ir viskas – milijonas ant stalo, tu gali daryti ką nori.
Partijos 100 tūkst. eur. laiko didžiuliais pinigais, nes už 100 tūkst. eurų tu gali kampaniją vykdyti – mažesnės partijos didelių dotacijų negauna. Tai kai mes kalbame apie 50 tūkst. eurų sumą, ką pasakė Širinskienė: mes iš viso jokių išmokų nedarėme, tuo metu buvo klausimas, kaip surinkti pinigus kampanijai, kaip toje kampanijoje sudalyvauti.
Kitas klausimas – ar tikrai Žemaitaičio kampanija kainavo tiek, kiek buvo nurodyta partijos finansavimo tvarkoje? Visą laiką tie klausimai kyla – kiek jos daug buvo, kiek visokių reklamų buvo. Bet pagrindinis dalykas: niekada partijos neleis 50 tūkst. eurų dviejų automobilių nuomai, net ne pirkimui.
Aš atsimenu, mums, pavyzdžiui, reikėjo mikroautobusą išsinuomoti, užsidėti logotipą ir per praėjusią rinkimų kampaniją visą Lietuvą apvažiavome. Mes ieškojome paties pigiausio varianto, suradome įmonę, kuri palaiko kandidatą, mums padarė nuolaidas. Jeigu kas nors ateitų ir pasakytų: „Dėk ant stalo 6 tūkst. eurų, nuomuosimės automobiliuką“, sakyčiau: „Tu išprotėjai, ką tu čia bandai padaryti?“. Tai čia yra atsakymas. Tai yra grynai pasinaudojimas „Nemuno aušros“ partija savo asmeninėms lėšoms pasididinti, ir tiek.
