Vasaris Lietuvoje nuo seno laikomas lūžio mėnesiu – tai metas, kai žiema dar nepasiduoda, tačiau pavasaris jau beldžiasi į duris. Nors kalendoriuje tai paskutinis žiemos mėnuo, gamta dažnai elgiasi nenuspėjamai: vieną dieną spaudžia speigas, kitą – pasirodo saulė ir tirpsta sniegas. Senovėje žmonės šį laikotarpį stebėdavo itin atidžiai, nes būtent vasaris esą galėdavęs išduoti, kokie orai laukia pavasarį ir net vasarą.
Etnologai teigia, kad vasario orai lietuviams buvo ne mažiau svarbūs nei pavasario šventės. Pasak profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, būtent šį mėnesį žmonės spręsdavo, ar žiema trauksis lengvai, ar dar ilgai laikys gamtą sukausčiusi.
Vasario ženklai – ne atsitiktiniai
„Jeigu vasarį dažnai spaudžia šaltis, o naktimis girdėti medžių traškesys – pavasaris bus vėlyvas“, – pasakoja L. Klimka. Senoliai sakydavo, kad tikra šiluma neateina tol, kol žiema „neišsikrauna iki galo“.
Ypač daug dėmesio buvo skiriama rytams. Jei vasario rytais tvyro tirštas rūkas – lauk ankstyvo pavasario ir lietingo balandžio. O jei rytas giedras, su stipriu šalčiu – žiema dar nesiruošia trauktis.
Lietuvių patarlė byloja: „Vasaris su sniegu – pavasaris su vandeniu.“ Tai reiškė, kad gausus sniegas vasarį žadėjo potvynius ir drėgną pavasarį.
Gyvūnai – geriausi orų pranašai
Nors vasaris dar žiema, kaimo žmonės jau stebėdavo gyvūnų elgesį. Jei katės dažnai ieško šilumos, glaudžiasi prie krosnies – artėja šalčiai. Jei šunys voliojasi sniege – lauk atlydžio.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas paukščiams. Jei varnos ima triukšmingai burti būrius ir tupėti žemai – artėja permainingi, vėjuoti orai. O jei jau vasario pabaigoje pasigirsta vieversio giesmė – tai laikyta itin geru ženklu, reiškiančiu ankstyvą pavasarį.
Vasaris ir būsima vasara
Pasak L. Klimkos, senovėje tikėta, kad vasario šalčiai tiesiogiai susiję su būsimos vasaros orais. Jei vasaris sausas ir saulėtas – vasara bus karšta. Jei dažnai sninga ir pūga keičia pūgą – vasara bus lietinga.
„Žmonės sakydavo: jeigu vasarį sniegas limpa prie medžių – lauk derlingų metų“, – aiškina profesorius. Tokie ženklai buvo ypač svarbūs žemdirbiams, kurie jau žiemą bandydavo nuspėti būsimą derlių.
Ar šiluma jau arti?
Nors šiuolaikiniai sinoptikai remiasi technologijomis, daugelis pastebi, kad senolių išmintis dažnai pasitvirtina. Jei vasarį dar sulaukiame stiprių šalnų, tikra pavasario šiluma dažniausiai ateina tik balandžio pabaigoje ar net gegužės pradžioje.
„Kol žemė naktimis sukaustyta šalčio, skubėti džiaugtis pavasariu neverta“, – primena L. Klimka. Anot jo, vasaris beveik visada išbando kantrybę: gali padovanoti kelias šiltas dienas, bet po jų vėl grąžinti žiemą.
Vadinasi, nors saulė jau kyla aukščiau, o dienos ilgėja, tikrasis pavasaris dar neskuba. Vasaris – tarsi paskutinis žiemos žodis, kurį verta išklausyti atidžiai.
