Maža mergaitė nusiperka skanią spurgą.
Kažkas sako: „Ar žinai, kiek cukraus yra šiuose dalykuose?“
Ponia: „Ar tikrai manote, kad verta tai valgyti?“
Mažoji mergaitė tik žiūri į jas, per daug drovi ką nors pasakyti, ir jos akyse pamažu kaupiasi ašaros.
Tėtis: „Palaukite, palaukite, panele. Ar įsivaizduojate, koks tai buvo neįtikėtinai nemandagus elgesys? Pirma, jūs nežinote jos gyvenimo. Jūs nežinote, kad jei ji serga diabetu, jai tereikia suvalgyti šiek tiek cukraus. Jūs nežinote, ar ji kada nors gyvenime valgė spurgą! Jūs nieko nežinote apie šią situaciją! Ir antra, net jei kas nors valgo spurgas kiekvieną dieną ir yra nutukęs, kas, po galais, jums suteikė teisę komentuoti ir teisti? Vienintelis žmogus, kuris turėtų jiems pasakyti, kaip tai veikia jų sveikatą, yra jų gydytojas. Taigi palikite mano vaiką ramybėje!“
Mergaitė pradeda verkti, kai tėtis ją apkabina: „Ačiū tau, tėti… Aš tave labai myliu.“
