Ilgametis TV3 žinių vedėjas Rokas Petkevičius (57 m.), žinomas veidas televizijoje nuo 2006 metų, neslepia savo asmeninės istorijos ir pasidalino, kaip mamos mirtis paveikė jo gyvenimą. Nors televizijos ekrane jis pasirodo kasdien, poilsį ir ramybę mėgsta leisti toli nuo miesto triukšmo, gamtoje.
Rokas žurnalistiką susiejo su savo gyvenimu dar mokykloje, 8-oje klasėje. Televizija, tuomet atrodo kaip mistinė ir nepasiekiama platforma, sužavėjo jį. „Kai buvau vaikas, tėvai labai išaukštindavo žmones, kurie dirbo televizijoje. Man tai atrodė kaip kažkas nepasiekiamo. Pirmiausia pradėjau nuo radijo, kūriau moksleiviškas radijo laidas, o vėliau, dėka savo tetos aktorės Lilijos Žadeikytės, gavau progą pabandyti darbą žiniasklaidoje“, – pasakoja jis.
Technologijų pokyčiai žurnalistikoje buvo vienas iš svarbiausių aspektų, su kuriais Rokas susidūrė per savo karjerą. „Kai pradėjau dirbti, laidos buvo labai sutrumpinamos, o technologijos buvo visiškai pradinių laikų. Vietoje šiuolaikinių kompiuterių, buvo magnetofonai, vėliau atsirado video juostos ir, galiausiai, viskas tapo skaitmenizuota“, – prisimena jis.
TV3 žiniose Rokas pradėjo dirbti 2006-aisiais ir teigia, kad tuomet žiniasklaidos konkurencija buvo itin stipri.
Tačiau, nepaisant to, televizija vis dar išlieka svarbi: „Dabar visi kalba apie internetą ir sako, kad tai mūsų ateitis, tačiau aš vis dar matau, kad televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys. Jis guodžia, migdo ir netgi gąsdina. Manau, kad televizija dar neatsistatys“, – teigia R. Petkevičius.
Nors darbe R. Petkevičius dirba atsakingai, jo poilsis po mamos mirties ėmė keistis. „Po jos mirties dvejus metus aš visai neįsijungiau televizoriaus. Tai nereiškia, kad nežiūriu žinių. Bet dažnai noriu pabėgti nuo viso to skubėjimo“, – pripažįsta jis.
Laisvalaikio pasirinkimas – tai ramus poilsis gamtoje ir sodyboje, kurią dalijasi su šeima ir rūpinasi, nes tai – tėvų palikimas. „Mūsų šeimos sodyba, pastatyta 1926 m., yra už 50 km nuo Vilniaus, ir ten tikrai jaučiasi kita atmosfera, kitas ritmas. Tai – vieta, kur galiu atsipalaiduoti ir susitikti su tikrai įdomiais žmonėmis“, – sako jis.
Rokas taip pat turi ir katiną, kuris jam tapo svarbiu gyvenimo draugu: „Šis katinas man yra mamos atminimas. Jis tiesiog atėjo pas mane prieš ketverius metus. Ir dabar jis – mano geriausias draugas.“
Rokas patikina, kad rūpintis augintiniu – tai svarbi dalis jo gyvenimo, nes, kaip jis sako, gyvūnai gali būti labai naudingi ir suteikti meilės. „Mano kolegos taip pat turi šunų ir kitų augintinių. Tikrai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių rūpinasi gyvūnais“, – šypteli jis.
