Pasaulinė maisto diena – spalio 16 d.

Pasaulinė maisto diena buvo paskelbta 1979 m. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO-Food and Agriculture Organisation) konferencijoje ir tradiciškai minima kiekvienų metų spalio 16-tą dieną. Pasauline maisto diena siekiama informuoti visuomenę apie pasaulio maisto problemą ir stiprinti žmonių solidarumą kovojant su badu, prasta mityba bei skurdu. 1980 m. Generalinė asamblėja pritarė šios dienos paskelbimui, atsižvelgdama į faktą, kad maistas yra tai, kas būtina žmogaus išlikimui. Kiekvienais metais pasaulinė maisto diena turi temą, kuri daugiausia dėmesio skiria konkrečiai veiklai. 2009 metų Pasaulinės maisto dienos pagrindinis dėmesys skiriamas maisto saugojimui krizės metu.

Pasaulinės maisto dienos tikslai yra:

· skatinti dėmesį žemės ūkio maisto produktų gamybos srityje bei skatinti nacionalinius, dvišalius, daugiašalius ir nevyriausybinių organizacijų pastangas siekiant šio tikslo;
· skatinti ekonominį ir techninį bendradarbiavimą tarp besivystanč· ių šalių;
· skatinti kaimo gyventojų dalyvavimą priimant sprendimus, kurie įtakos jų gyvenimo sąlygas;
· kelti visuomenės sąmoningumą apie bado problemą pasaulyje;
· skatinti technologijų perdavimą besivystanč· ioms šalims;
· stiprinti tarptautinį ir nacionalinį solidarumą kovojant su badu, prasta mityba, skurdu ir atkreipti dėmesį į maisto ir žemės ūkio plėtros pasiekimus.

Pasaulinė ekonominė krizė įtakoja visus ekonomikos lygius visame pasaulyje. Tie, kurie gyvena išsivysčiusiose šalyse, kurie dirba biuruose arba gamyklose, jaučia krizės padarinius. Tačiau besivystančių šalių kaimo vietovėse situacija yra blogesnė, juose gyvena apie 70 % alkstančių žmonių. Todėl Pasaulinė maisto diena skatina domėtis veiksniais, kurie tiek daug pasaulio žmonių verčia kęsti badą ir prastą mitybą. Kai kuriuose Afrikos regionuose badauja kas trečias gyventojas. Kongo Demokratinėje Respublikos per dvejus metus badaujančių skaičius išaugo keturis kartus (nuo 11 iki 43 mln.), o 76 % (visos šalies gyventojų) kenčia dėl maisto trūkumo.

Ekonominis sulėtėjimas, ypač statybų bei gamybos sektoriuose – pagrindiniuose imigrantų darbo vietose – reiškia didelį smūgį toms vargingoms kaimo ir miesto šeimoms, kurios laukia perlaidų iš emigravusių šeimos narių, kad galėtų prasimaitinti. Ekonominis nuosmukis sukėlė ir maisto krizę. Taigi, vargingai gyvenantys pasaulio žmonės, patiria dvi ilgalaikes krizes: ekonominę bei maisto. FAO (Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija) duomenimis nuo 2007 iki 2008 metų vidurio maisto kainos pasaulyje pakilo vidutiniškai 52 %, o badaujančių žmonių skaičius padidėjo 75 milijonais. Nors 2008 metais kainos pradėjo smukti, tačiau ši tendencija neturi būti interpretuojama kaip maisto krizės galas, nes vis dar vyrauja tos pačios krizę sukėlusios priežastys: žemas žemės ūkio produktyvumas, didelis gyventojų prieaugis badaujančiose šalyse, bloga vandens kokybė, menkas žemės derlingumas, potvyniai ir sausros, investicijų žemės ūkio vystyme bei tyrinėjimų trūkumas.

Siekiant padėti alkstantiems žmonėms pirmiausia reikėtų reguliuoti maisto kainas, vykdyti socialines programas badaujantiem, kurios turi būti kuriamos ir vykdomos itin rūpestingai, atsižvelgiant į aplinkybes. Maitinimo programos užtikrintų geresnę nėščiųjų, maitinančių moterų ir vaikų sveikatą. Vienintelė šalis, 2000-aisiais metais įvykdžiusi numatytą maisto programą yra Gana (Vakarų Afrikos valstybė). Labai svarbu siekiant padėti bado ištiktiems žmonėms tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas. Taip pat reikėtų teikti sėklų ir trąšų subsidijas, (pvz. Etiopijai, Malaviui), diegti novacijas, investuoti į žemės ūkį skurdžiose šalyse. FAO apskaičiavo, kad žemės ūkiui besivystančiose šalyse reikėtų investuoti 30 milijardų dolerių per metus, kad padėtų skurstančių šalių ūkininkams. Tokios investicijos būtinos, kad pasiektų 1996 m. Pasaulio maisto viršūnės tikslą iki 2015 m. sumažinti alkanų žmonių skaičių pasaulyje pusiau. Jeigu turtingoms šalims skiriama 365 milijardai dolerių žemės ūkiui išlaikyti, 1340 milijardų dolerių ginklams, trilijonai dolerių leidžiami ekonomikos atgaivinimui, tai 30 milijardų dolerių investicija nėra didelė tam, kad žmonės būtų apsaugoti nuo bado ir skurdo.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis Azijoje ir Ramiajame vandenyne, apytiksliai 642 milijonai žmonių kenčia nuo nuolatinio bado. Į pietus nuo Sacharos 265 mln., Lotynų Amerikoje ir Karibuose 53 mln., Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikoje 42 mln. Numanoma, kad 2009 metais badaujančių žmonių pasaulyje padidės dar 105 milijonais, iš kurių jau dabar 1.02 milijonas yra nusilpusių dėl prastos mitybos. Tai reiškia, kad beveik vienas šeštadalis visos žmonijos badauja. Pasaulinę maisto dieną nelikime abejingiems šiems skaičiams.
Taigi, vis daugiau žmonių žemėje kenčia badą, o kartu vis daugiau turtingų šalių dėl sunkmečio mažina paramą. Kauno apskrities visuomenės sveikatos ugdymo centras primena, kad badas yra pripažįstamas kaip ypatingos svarbos problema ir prašo Kauno apskrities gyventojų padėti dėl skurdo ir bado kenčiantiems žmonėms maisto produktais ar kitokia parama. Ugdykime savyje sąmoningumą, saugokime maistą, nes kažkur pasaulyje žmonės kenčia nuo alkio. Ir tik dirbdami visi drauge galėsime išspręsti šią problemą. Todėl 2009 metų Pasaulinę maisto dieną pagrindinį dėmesį skirkime maisto saugojimui bei kovai su badu. Kaip Šv. Augustinas sakė: „Tu duodi duonos alkanam žmogui, bet būtų geriau, jei nebūtų nei vieno alkano.”